Giedamos šimtus metų

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija pradėjo formuotis maždaug XVII a., kai buvusiame Gardų kaime buvo pastatytos tikrosios Kalvarijos kalnų ir Kristaus kančios istoriją primenančios stotelės – koplytėlės ir ši vieta pradėta vadinti Naująja Jeruzale, o vėliau ir iki šiandien – Žemaičių Kalvarija.

Ilgainiui prie kalbamų maldų buvo sukurtos, pritaikytos ir giesmės, kurias būtų galima giedoti vaikštant po kalnus nuo vienos koplytėlės iki kitos. Kaip rodo ankstesnių tyrinėjimų išvados, giesmių tekstai buvo pritaikyti verčiant iš lenkų arba lotynų kalbos. Kalnų giesmių melodijos liaudiškos, nusistovėjusios, tačiau nevienodos – atskirose regiono vietose pasižyminčios skirtingomis melodinėmis vingrybėmis ir muzikinėmis puošmenomis.

Iš pradžių šias žemaitiškai parašytas giesmes giedojo ir platino broliai dominikonai, įvairios draugijos ir bendruomenes, vėliau kalnų giesmes išmoko tikinčiųjų bendruomenės visoje Žemaitijoje ir giedodavo įvairių gedulo akimirkų, gavėnios metu, per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Per tris šimtmečius ši giedojimo tradicija tapo, galima sakyti, neatskiriama žematiškos katalikiškos tapatybės dalimi.

Kalnų giesmės pradėtos giedoti ne tik Žemaičių Kalvarijoje ar kitose vietose, kur suformuotos kryžiaus kelio stotys. Be kalnų giesmių nebūdavo įsivaizduojami šermenys – kelis vakarus iš eilės artimieji, kaimynai, draugai giedodavo gedėdami mirusiojo. Giedojimai vis ilgėjo augo pabaigos giesmių skaičius – vienas giedojimas trukdavo net tris ar keturias valandas. Taigi, Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmės tapo maldos forma ir privalomas laidojimo apeigų atributas Žemaitijoje.

Vis dar tapatybės dalis?

Galima sakyti, kad Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija gyvybingai ir tvirtai tęsėsi iki šio tūkstantmečio pradžios. Nors aš pats gimęs praeito amžiaus pabaigoje, tačiau ne kartą esu dalyvavęs šermenyse, kurių metu buvo giedami Kalvarijos kalnai. Giedoti kalnus ir dabar dar renkasi bendruomenės įvairiose parapijose gavėnios metu, jie taip pat neatskiriama Žemaičių Kalvarijos atlaidų dalis. Tačiau kalnai šiuo metu vis rečiau girdimi šermenų ar kitų asmeninių žmogaus gyvenimo įvykių metu.

Kaip aiškėja kalbantis su žemaičiais, dėl ilgos giedojimo trukmės, šermenų ir kitų gedulingų susirinkimų metu bandoma sutrumpinti arba pagreitinti giesmes arba išvis vengiama jas giedoti, sakant, kad giesmės skamba nuobodžiai, senoviškai. Ši giedojimo tradicija neretai pakeičiama charizmatiškomis, šiuolaikinėmis giesmėmis. Reikia pastebėti, kad mažėja mokančių giedoti ir organizuoti giedojimus per asmeninius šeimų mirusiųjų minėjimus. Jei anksčiau giesmes giedodavo visi dalyvaujantys apeigose arba būdavo kviečiami didžiausią giedojimo patirtį turintys bendruomenės nariai, šiandien giedoti giesmes kviečiami muzikantai – giedotojai, kuriems finansiškai atsilyginama už giedojimą.

Galiausiai, dėl sutrumpėjusios velionio gedėjimo tradicijos (nuo trijų dienų iki vienos), praktiškai nebelieka laiko susitelkti giedojimui. Apskritai, vykstant sekuliarizacijai, mirusiojo palydėjimo tradicija stipriai keičiasi – trumpėja gedėjimo trukmė, apeigas bandoma individualizuoti, ieškant išskirtinių giesmių, dainų ar net poetinių žodžių ir Kalvarijos kalnų giesmės daliai žemaičių jau atrodo nebepriimtinas, nesuprantamas praeities reliktas.

Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmės tapo maldos forma ir privalomas laidojimo apeigų atributas Žemaitijoje.

Antra vertus, galima pastebėti ir kitą ryškų požiūrį ar net tendenciją – galima sutikti žemaičių, kurie turi aiškią poziciją dėl Žemaičių Kalvarijos kalnų kaip jų tapatybės dalies. Ši visuomenės grupė kritiškai vertina įvairias kitas šiuolaikines giesmes ar naujai įvedamas tradicijas. Esama pavyzdžių, kai kalnus renkamasi giedoti ne tik kai ko nors gedima, bet ir kitų susibūrimų metu – per įkurtuves, sukvietus draugus, artimuosius.

Taigi, dalis, laikydamiesi tradicijos ir Žemaičių Kalvarijos giesmes matydami kaip privalomą maldos už mirusįjį formą, prašo giedotojų atlikti šias giesmes atskirai, negirdint artimiesiems, nes, galima numanyti, jau nebeturi emocinio ryšio su giesmėmis ir nelaiko to savo tapatybės dalimis. O kita dalis, atvirkščiai – šias giesmes mato kaip tradicijos tąsą ir formą tinkamai pagerbti mirusiuosius ar įprasminti kitas svarbias gyvenimo akimirkas ir stengiasi šias giesmes giedoti, tvirtai pasisako dėl jų išsaugojimo, turi ir brangina prisiminimus, susijusius su giedojimu.

Kaip prisitaikyti ir išlaikyti?

Tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus Žemaitijos gyventojas žino apie kalnų giedojimą, turi asmeninę patirtį, santykį ir dažnai net išgrynintą požiūrį į šias giesmes kaip reiškinį – patinka, nepatinka, gražu, nuobodu, atgyvena, sakralu ir pan. Dažnai šis požiūris priklauso nuo emociniu ryšio su giesmėmis – jo turėjimu arba neturėjimu. Tačiau lygiai taip pat šios tradicijos gyvybingumui turi įtakos ir modernybės atnešami pokyčiai. Žemaitijos visuomenė, bandydama prisitaikyti, ieško būdų, kaip išlaikyti tradiciją ir tuo pat metu gyventi ir elgtis patogiau. Sunku būtų įrodyti, kad žemaičiai, kuriems negražiai skamba ar neatrodo prasmingos Žemaičių Kalvarijos giesmės, neturi estetinio skonio, pagarbos tradicijai. Vietoj šių giesmių ieškoma kitų subjektyviai gražių giesmių, dainų, o tai tik leidžia suprasti, kad šios giesmės nebėra suprantamos, artimos, ypač tiems, kurių šeimos ar bendruomenės giedojimo tradicija pasikeitusi.

Galiausiai, jei, norint išgirsti kalnus, reikia kviestis profesionalius muzikantus, aišku, kad tolstama nuo pradinės šių giesmių paskirties – melstis vaikštant per kalnus. Todėl suprantama, kad, norint išlaikyti šimtametę tradiciją, reikės rasti emocinį, estetinį, intelektualinį ir dvasinį balansą, nebijant pritaikyti Žemaičių Kalvarijos giesmių taip, kad jos būtų mielos, gražios ir, neabejotinai, – savasties dalis.