- Pranešimas spaudai
- Teksto dydis:
- Spausdinti
„Kapas, žemė, šauksmas, pyktis, pasipriešinimas totalitarizmui, mizoginija, smurtas, karas, prasmė, beprasmybė, neviltis, maištas, revoliucija... įvairiomis formomis pasirodo spektaklyje „Hamletmachine“. Giliai jaudinantis, emociškai įtemptas, sudėtingas... Tik teatras gali sukelti tokius intensyvius jausmus žiūrovo sieloje“, – apie A. Areimos spektaklį rašo dienraščio „Vijesti“ kultūros žurnalistė, kritikė Anastasija Orlandić.
Rugsėjo 6–15 dienomis Juodkalnijoje įvyko alternatyvaus teatro festivalis „FIAT 2024“. Pagrindinėje konkursinėje festivalio programoje buvo pristatytas režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Hamletmachine“ (A. Areimos teatras). Spektaklis „Hamletmachine“ skatina žiūrovą susidurti su jauno žmogaus, kamuojamo nerimo, depresijos, prasmės paieškos, ir bandymo suvokti save per destruktyvias, ribines patirtis, sąmone, skatina žiūrovą sąmoningai, racionaliai svarstyti apie didžiųjų sociokultūrinių virsmų keliamas visuomenines ir žmogaus savivokos problemas.
Pagrindinėje ir OFF festivalio programoje pristatyti spektakliai iš Italijos, Kosovo, Makedonijos, Kroatijos, Lietuvos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Juodkalnijos. Artūro Areimos „Hamletmachine“ sulaukė didelio teatro profesionalų, kritikų susidomėjimo.
Ar tai geriausia, ką galime padaryti?
„A. Areima „Hamletmachine“ atveria per gilią ir bauginančią atmosferą, įnirtingai ir palaipsniui vis garsiau pabrėždamas pjesėje užkoduotą depresijos jausmą skvarbiais techno garsais. Dalyvaujant šioje A. Areimos draminėje patirtyje neišvengiamas garsusis katarsis, kurį patiria „Hamletmachine“ žiūrovas. „Hamletmachine“ – tai pyktis, neviltis, nesibaigiantis istorijos ratas, kuriame viskas nuolat kartojasi, iš kurio nei žmogus, nei mašina negali ištrūkti. Hamletas pavargsta ir nuo religijos, privačios nuosavybės, policijos, kostiumų ir klausia, ar tai tikrai geriausia, ką galime padaryti? O Ofelija? Šiame spektaklyje ji kalba apie visko šventumą, o jos personažą galima interpretuoti kaip maištą prieš Vakarų civilizacijos bejėgiškumą užkirsti kelią pasikartojančiam smurto ciklui.
Spektaklis „Hamletmachine“. D. Miljaničiaus nuotr.
Tačiau menas neturi pabaigos, jis niekada nebūna, kaip sako Leonardo da Vinci, užbaigtas, o tik apleistas, paliktas. Taigi bet kokie tolesni komentarai reiškia tik trumpalaikį atsisakymą mąstyti apie šią pjesę, kalbėti apie ją ir perteikti įspūdžius apie spektaklį, nes „Hamletmachine“ yra toks spektaklis, kuris reiškia sugrįžimą, laiko nebuvimą ir begalę prasmių bei galimybių“, – rašė Anastasija Orlandić (Vijesti.me).
Depresijos pasaulis, iš kurio nėra išėjimo
Andrija Radović, didžiausio Juodkalnijos dienraščio „Pobjeda“ teatro kritikė, savo recenzijoje analizuoja žmogaus dekonstrukcijos temą, ryškiai atsiskleidžiančią ir pačiame spektaklyje: “Areimos darbas svyruoja tarp performanso ir teatro spektaklio, kuriame aktoriai Monika Poderytė ir Rokas Petrauskas vaidina minimalistiškai dekoruotoje scenoje – joje tik čiužinys, padengtas žemėmis ir baltomis chrizantemomis. Spektaklio pradžioje ant čiužinio guli jaunas vyras, kenčiantis nuo depresijos, kuri perauga į agresiją ir destrukciją. Jo kūno kalba sukuria iliuziją, kad žemė jį pamažu praryja, o iš frazių, kurias jis ištaria, sklinda nepaneigiamas nihilizmas. Pjesės žodžiai kalbami į mikrofoną, žmogaus sukurtą mašiną. Vietoj dialogo dažniausiai skamba monologai, kupini emocinės įtampos, neatitinkančios kalbančiojo būsenos, taip pat, spektaklyje gausu intertekstinių nuorodų. Taigi kalba čia pasirodo esanti visų nesusipratimų šaltinis, taip pat ji suvokiama kaip tam tikras mechanizmas – kaip žmogaus išradimas, negalintis išreikšti giliausių jo emocijų. Per pagrindinio veikėjo transformacijas stebime neramios, paralyžiuotos sielos, neturinčios jėgų jokiems pokyčiams, portretą. Nusivylimas socialine santvarka, kapitalizmu ir empatijos stoka yra jo pykčio ir maišto priežastis.
Mes paprasčiausiai nustojome būti asmenybėmis ir kūrybingomis būtybėmis, o dabar mums kelia grėsmę ir dirbtinis intelektas. Jaučiu, kad žmonės nustojo tikėti kultūra, tikėtis kad kultūra gali kažką pakeisti.
„Hamletmachine“ spektaklyje jaučiamas veltšmercas (vok. Weltschmerz –pasaulio sielvartas; skausmas, depresija, sukelta minčių apie pasaulio netobulumą), pasišlykštėjimas ne tik pasauliu ir civilizacija, bet ir apskritai priimta Vakarų Europos teatro tradicija, pasitelkiant įvairias metateatrines procedūras. Fragmentiškumas yra ryškiausias „Hamletmachine“ bruožas. Pjesės dialogų ir spektaklio scenų dviprasmiškumas ir nenuoseklumas, taip pat sąsajų su originaliais W. Shakespeare,o personažais nebuvimas yra tarsi pasipriešinimas iš anksto primestai draminio teatro sampratai. Nukrypimas nuo tradicinių teatro konvencijų tam tikra prasme yra bandymas atgaivinti teatrą ir ištraukti jį iš nusistovėjusių teatro modelių“.
Spektaklis „Hamletmachine“. D. Miljaničiaus nuotr.
Empatija
Pats A. Areima priminė Heiner Müller, vieno iš postmoderniojo teatro kūrėjų, svarbą. Anot jo, „Hamletmachine“ nėra lengva suprasti, nes joje gausu literatūrinio, muzikinio, socialinio ir politinio konteksto, ir jis mano, kad šiandien šis spektaklis aktualesnis, nei prieš šešerius metus, kai buvo sukurtas.
„Spektaklyje kalbama apie depresijos pasaulį, iš kurio nėra išeities. Mes paprasčiausiai nustojome būti asmenybėmis ir kūrybingomis būtybėmis, o dabar mums kelia grėsmę ir dirbtinis intelektas. Jaučiu, kad žmonės nustojo tikėti kultūra, tikėtis kad kultūra gali kažką pakeisti“, – sakė režisierius.
Pasak aktorės M. Poderytės, pagrindinis dalykas, kurį jie norėjo pasiekti su „Hamletmachine“, tai daugiau kalbėti apie žmones, kenčiančius nuo depresijos.
„Dar nesame pasirengę apie tai atvirai kalbėti. Vis dar stengiamės nustumti šiuos dalykus į šalį ir sakome, kad žmogus tiesiog serga. Nesistengiame suprasti, ką žmogus išties išgyvena ir ką jaučia. Šis spektaklis kviečia mus kalbėti apie šiuos dalykus, kalbėti garsiau ir būti labiau empatiškais vienas kitam“, – pabrėžė M. Poderytė.
Režisieriaus A. Areimos teatro trupė po festivalio buvo pakviesta pristatyti savo kūrybą tarptautiniuose teatro festivaliuose Albanijoje ir Slovėnijoje 2025 m. rudenį.
Recenzijas iš anglų kalbos vertė Ugnė Sprainaitytė.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Didžiausias „ba.“ turtas – laisvė kūryboje1
Alternatyviojo roko grupė „ba.“ jau spėjo tapti kultinė, suburti didelį gerbėjų ratą ir įkvėpti ne vieną jauną kūrėją žengti pirmuosius žingsnius scenoje. Neseniai grupė pristatė naujausią savo darbą – ketvirtąjį s...
-
Tapytojų kelionė žvaigždžių takais
Raudondvario dvaro Menų inkubatorius naujuosius metus pasitinka tapytojų Simonos Juškevičiūtės ir Raimundo Dzimidavičiaus jungtine paroda „Žvaigdžių takais“. ...
-
Į Rumšiškes susirinko vilkti ir sudeginti blukio4
Kartu su blukiu Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse supleškintos visos besibaigiančių metų blogybės. Visa tai palydėta šokiais, dainomis ir vaišėmis. ...
-
Klaipėdoje nuvilnijo kalėdinių giesmių festivalis
Prieš Naujuosius metus uostamiestyje tęsiasi šventinių renginių maratonas. ...
-
Į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną
Kiekvieno menininko kelias yra unikalus, o kelionės pradžia dažnai tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kūryba. Monikos Jagusinskytės kuriamas meninis pasaulis - tai subtili sintezė tarp tekstilės, kūno ir vaizdo, pasakojimas apie moterišką p...
-
M. Prymačenko: kai fantazijos pasaulis susitinka su realybe
Marija Prymačenko (1909–1997) – viena ryškiausių Ukrainos liaudies meno atstovių, kurios kūryba šiandien tapo ne tik ukrainietiškos kultūros simboliu, bet ir tautos atsparumo ženklu. Jos gyvenimo ir kūrybos istorija &nda...
-
Ant mirties slenksčio balansavęs Valentinas Masalskis: atsitiktinumų gyvenime nėra12
Panevėžyje žinomas Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, statydamas spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre, netikėtai atsidūrė realaus ligonio vaidmenyje. Menininkas sutiko viešai pasidalinti istorija apie užslėptą sveikatos ...
-
Rašytoja Palčinskaitė: esu klajojanti tarp žanrų1
Garsi rašytoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Violeta Palčinskaitė buvo prisiekusi niekada nerašyti memuarų. Prieš dešimtmetį sulaužytas pažadas tapo staigmena ne tik skaitytojams, bet ir pačiai autorei &...
-
Ne duonos, o kultūros: keleri metai – trys projektai ir pakeliui ketvirtas12
Treji metai – trys projektai ir pakeliui ketvirtas. Augantį kultūros poreikį, anot Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus, diktuoja augantis ne daiktų, bet patirčių poreikis. ...
-
Amerikoje gyvenanti menininkė: svajonėse ir sapnuose regiu save gimtinėje19
Dažnai tikime, kad Naujieji metai gali atnešti stebuklą, o štai JAV gyvenanti menininkė Jolanta Talaikienė sako, kad stebuklai esame mes patys. „Kiekvienas gimstame po savo žvaigžde, kiekvienas gimęs jau apdovanotas. Tačiau kaip tas...