Bendruomenės idėja

Lietuvos valstybės šimtmetis paskatino atverti istorijos puslapius ir prisiminti tuos, kurie prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. Šakių rajone, Sintautų valsčiuje, gimęs Vasario 16-osios akto signataras J.Vailokaitis – viena asmenybių, padėjusių valstybės pagrindus, todėl Šakių krašto bendruomenė nusprendė pagaliau įamžinti jo atminimą. Tėviškėje atidengtas J.Vailokaičio paminklas paliks pėdą istorijoje ir neleis žmonėms užmiršti. Šalia paminklo Kauno zanavykų bendrija iškėlė ir Lietuvos trispalvę. Tai vienas iš pasaulio zanavykų susibūrimo "Apkabink savo kraštą" renginių.

"Mes seniai galvojome, kad reikia įamžinti visus šio krašto signatarus. Norai buvo dideli, tačiau vieni negalėjome to įgyvendinti, tad kreipėmės į verslą. Pradėjome bendradarbiauti su Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmais (KPPAR). Rengėme konkursą, ieškojome geriausios idėjos. Man J.Vailokaitis, kaip kraštietis, yra labai svarbus, nes jis kūrė tiek mūrinę Lietuvą, tiek jos verslą. Jis suprato, kad viskas prasideda nuo verslo, ekonomikos, tad nuostabu, kai galime padėkoti už visus jo darbus", – kalbėjo vienas J.Vailokaičio įamžinimo idėjos autorių, VšĮ Sintautų akademijos direktorius Vitas Girdauskas.

Verslo atstovai džiaugėsi, kad idėja įprasminti signataro atminimą kilo iš bendruomenės. Tai rodo, kad žmonės domisi savo krašto istorija, didžiuojasi čia gyvenusiais ir tikras vertybes puoselėjusiais asmenimis.

"Zanavykų kraštas turi daug iškilių žmonių. Man svarbu, kad žmonės, niekieno nevaromi ir neliepiami, savo iniciatyva daro gražius darbus. Ši diena svarbi, nes žmonės pasiryžę išsaugoti istorijos atmintį", – tikino KPPAR prezidentas Benjaminas Žemaitis.

"Čia galima įsitikinti mūsų žmonių meile savo praeičiai, atiduoti duoklę tam, iš ko mūsų valstybė statė savo dvasinius ir materialiuosius rūmus. J.Vailokaičio paminklas stovi jo tėviškėje, todėl mokykimės iš mūsų krašto įžymių žmonių, imkime iš jų pavyzdį ir nusiteikimą", – sveikinimo žodį tarė Šakių meras Edgaras Pilypaitis.

Pagarba visai šeimai

Atminimo paminklas sujaudino ir J.Vailokaičio giminaičius. Signataro dukra Ramutė šiuo metu gyvena Kalifornijoje, tad sveikinimus perdavė raštu ir neslėpė džiaugsmo, kad tėvelio darbus ir meilę tėvynei pagaliau įvertino.

Šių dienų finansininkams ar ekonomistams J.Vailokaičio vardas yra toks reikšmingas kaip Arvydo Sabonio šių dienų krepšininkams.

"Tėvas labai mylėjo savo tėvynę, dėl jos atidavė savo gražiausius gyvenimo metus. Jam visada rūpėjo geresnis žmonių gyvenimas. Kartu su broliu kunigu Juozu atliko daug kilnių darbų. Tėvas turėjo tiek daug gražių planų dėl Lietuvos, tik gyvenimo audros atėmė jo svajones. Aš dėkinga už tai, kad šis Lietuvos patriotas atgimsta žmonių širdyse ir su pagarba tai įamžinama jo tėviškėje", – rašė ji.

Paminklo autorius Kęstutis Dovydaitis tikino, kad norėjosi įprasminti visos Vailokaičių šeimos atminimą, nes ši šeima išugdė ne vieną patriotą. "Žmonės gyvi tol, kol jie neužmiršti. Abu broliai aktyviai kuriant Lietuvos valstybę, tad du akmenys yra kaip Jonas ir Juozas. Be to, leidau sau giliau pagalvoti, nes pagrindas yra šeima, o mes stovime ten, kur jie kilę. Todėl paminklas yra visai Vailokaičių šeimai", – apie paminklo idėją sakė skulptorius.

Žymus ekonomistas

Svarus J.Vailokaičio indėlis atkuriant Lietuvos ekonomiką. Signataras buvo lietuviškosios pramonės iniciatorius. Prekybos ir pramonės rūmuose jis kuravo įvairias sritis: prekybos sutartis ir muitus, mokesčius, susisiekimą, sprendė opius Lietuvos ekonomikos klausimus. Vyriausybė rūmams svarstyti teikdavo svarbiausius ekonominių įstatymų projektus, o jų atstovus įtraukdavo į ministerijose sudarytas komisijas.

"Apie vienus signatarus kalbama dažniau, o J.Vailokaitis buvo apeinamas. Tai iškili asmenybė, tik iki galo neįvertinta, todėl pasistengėme, kad į jis nebūtų užmirštas. Verslo bendruomenė mano, kad jo, kaip bankininko, nuopelnai yra ženklūs kuriant valstybę. Jis savo amžininkus lenkia moderniu požiūriu. Jau tada įžvelgė mokslo ir inovacijų naudą šaliai. Jis veikė visoje Lietuvoje, garsėjo kaip nacionalinio verslo ir vertybių puoselėtojas. Ir šiandien tai turėtų būti pavyzdys kiekvienam verslininkui", – sakė KPPAR Šakių atstovybės ir bendrovės "Gulbelė" vadovas Arūnas Tarnauskas.

"Šių dienų finansininkams ar ekonomistams J.Vailokaičio vardas yra toks reikšmingas, kaip Arvydo Sabonio šių dienų krepšininkams. Mes daug žinome apie šio signataro darbus. Man įstrigo, kad jis visada turėjo lietuvybės geną, o verslas nebuvo savitikslis dalykas. Jam tai buvo priemonė stiprinti savo kraštą ir tėvynę, todėl nebuvo gaila aukoti pinigų, kuriuos pavertus į šių laikų pinigus, būtų astronominės sumos", – antrino ekonomistas Gitanas Nausėda.

Iškili asmenybė

Visų J.Vailokaičio darbų, ko gero, neįmanoma išvardyti, tačiau aišku viena – ši asmenybė atidavė visą širdį tam, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau. Prie istorijos kūrimo daug prisidėjo ir signataro tėvai.

Lietuvos istorijos instituto humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius pasakojo, kad Pikžirnių kaime gyvenę Motiejus ir Petronėlė Vailokaičiai buvo išsilavinę, plačių pažiūrų XIX a. pabaigos Lietuvos ūkininkai. Jie netgi priklausė zanavykiško kaimo elitui, nes į mokslus sugebėjo išleisti visus vaikus: penkis sūnūs ir tris dukras. Daugiausia istorijos puslapiuose galima rasti apie ekonomistą Joną ir kunigą Juozą.

"Abiejų brolių Vailokaičių autoritetas iki 1940 m. buvo labai solidus, o ištarus šią pavardę, niekam nekilo klausimų, apie ką kalbama", – pastebėjo istorikas.

Anot jo, brolių įkurta bendrovė ir pramonės draugija buvo pirmasis apsišvietusių Suvalkijos ūkininkų ir kunigų sukurtas kooperatyvas. Jie skyrė daug dėmesio ūkininkavimo kultūrai, steigė žemės ūkio mašinų ir padargų nuomos punktus, rengė ūkininkavimo kursus, samdė ūkininkus konsultavusį agronomą. Nemažai dėmesio skyrė ir studentams.

"Jis labai rūpinosi kitais žmonėmis. 15 proc. savo pajamų skirdavo labdarai. Yra paskaičiuota, kad jis išleido 0,5 mln. litų vien studentų paramai ir stipendijoms. Net dalį savo valdos buvo skyręs Kauno studentams apgyvendinti, Vytauto Didžiojo universiteto fakultetui – dalį žemės", – sakė Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė.

Istorikai pažymi, kad būtent J.Vailokaitis neleido, jog Lietuvos dvarus perimtų rusai, todėl pats dalį jų nupirko ir pardavė lietuviams tam, kad kultūros paveldas nebūtų išparceliuotas.