„Mėgstamiausias mano pyragas“

„My Favourite Cake“, rež. Maryam Moghaddam, Behtashas Sanaeeha

„97 minutės tyro ir švelnaus malonumo, sodriai sukaustyto puikiais dialogais ir subtiliu humoru. Politinis, tačiau labai žiūroviškas gero jausmo filmas, tinkamas visiems gyvenimo atvejams, – eiti su mama, drauge, vyru ar net paaugliais vaikais“, – taip po režisierių M. Moghaddam ir B. Sanaeehos filmo „Mėgstamiausias mano pyragas“ seanso sakė žiūrovė Amelija. Ir išties, šilta istorija apie dukrą į užsienį išleidusios našlės naują meilės romaną tampa nepamirštamu vakaru ne tik filmo veikėjams, bet ir visiems žiūrintiems.

Kaip rašė britų kino kritikas Peteris Bradshaw, „scena, kai ji pasiūlo jam iškepti savo mėgstamą pyragą yra emocinio ryšio akimirka, kuriai jie visas savo mintis ir jausmus kaupė nuo tada, kai tapo vieniši, – tarsi visa jų vėlyvojo gyvenimo vidinė egzistencija būtų skirta vienas kitam. Tai kažkas tyliai didingo. Tokios akimirkos gyvenime yra labai trumpos, bet daugelis jų niekada nepatiria. Tai nuostabus filmas.“

„Kryžkelė“

„Crossing“, rež. Levanas Akinas

Lankantis Stambule negalima nepastebėti knibždėte knibždančių benamių kačių: vienos jų – gražios ir draugiškos, kitos – išbadėjusios ir atkaklesnės. Apie šį reiškinį sukurti ištisi filmai, o ką daryti su nesuskaičiuojama daugybe kitų sielų – žmonių – kurios taip pat gyvena šio modernaus miesto pakraščiuose? Kai kurios jų taip pat  nematomos, tačiau, įsižiūrėjus atidžiau, tampa neįmanoma nepastebėti benamių vaikų ir gatvės prekeivių, sekso paslaugų teikėjų ir imigrantų, bandančių išgyventi.

Filmu „Kryžkelė“ scenarijaus autorius ir režisierius L. Akinas nori atverti mums akis ir parodyti tai, ko lengva nepastebėti. Pelnęs tarptautinį pripažinimą Kanų festivalyje rodyta queer drama „O tada mes šokome“, šįkart režisierius nusprendžia supažindinti su Stambulo translyčių bendruomene ir tai daro ne manipuliuodamas, o parodydamas. „Kryžkelė“ pasakoja įdomią, nors ir kiek vingiuotą istoriją apie kartvelų mokytoją Lia, pasiryžusią išpildyti mirštančios sesers norą surasti jos atsiskyrusią dukrą Teklę. Filmas liūdnai pozityvus ir giliai smingantis į širdį kiekvienam žiūrinčiam.

Lietuviškos premjeros

Ig­no Mei­lū­no fil­mas „Ka­no­pos ir pa­čiū­žos“

Lietuviškų trumpametražių filmų programa „Kino pavasaryje“ – be galo laukiama ir svarbi kino šventė tiek patiems kūrėjams, tiek festivalio žiūrovams. Į programą šiemet atrinkti septyni filmai, pasižymintys įtraukiančia ir autentiška kino kalba, didele žanrų įvairove. Čia susipina žaismingumas, subtilus humoras, moteriškas švelnumas ir egzistenciniai klausimai, kuriuos primygtinai kels išmanusis šaldytuvas.

Festivalyje žiūrovai turi galimybę pamatyti naujausius trumpametražius lietuvių režisierių darbus: Paršelio ir Karvės nuotykius ant užšalusio ežero Igno Meilūno filme „Kanopos ir pačiūžos“, Naujųjų metų rytą su nepažįstamu vaikinu atsibudusios poros pokalbius Luko Kacinausko filme „Laimingų Naujų!“, intensyviai atsipalaiduoti bandančius poilsiautojus Ievos Šakalytės kūrinyje „SPA“, savo dienos pirkinius vardijančius žmones Martyno Norvaišo filme „Aš pirkau“, po apdovanojimų ceremonijos autobusu keliaujantį visą Lietuvos aktorių žvaigždyną Birutės Kapustinskaitės „Nominantuose“, egzistencinių klausimų keliantį šaldytuvą Mato Vildžiaus filme „4 °C“ ir baseine į netikėtą nuotykį įsitraukusios Ūlos atradimus Eglės Davidavičės kūrinyje „Ta, kuri žino“.

„Ryuichi Sakamoto | Opusas“

„Ryuichi Sakamoto | Opus“, rež. Neo Sora

„Ryuichi Sakamoto | Opusas“ – tai filmas, kurį sunku papasakoti. Juk tai ne tik paskutinis japonų kompozitoriaus ir atlikėjo R. Sakamoto noras, išpildytas jo sūnaus N. Sora, bet ir ypač jautri dovana pasauliui – mums, liekantiems jame dar truputėlį ilgiau.

Likus keletui metų iki mirties 2023 m. kovą, R. Sakamoto negalėjo koncertuoti gyvai. Vis dėlto 2022 m. pabaigoje jis sukaupė visas jėgas, kad paliktų pasaulį su paskutiniu pasirodymu – koncertiniu filmu, kuriame yra tik jis ir fortepijonas. Paties kompozitoriaus pasirinkta tvarka atliekami kūriniai atspindi visą jo karjerą – nuo popžvaigždės grupėje „Yellow Magic Orchestra“ iki nuostabių Bernardo Bertolucci filmų garso takelių ir paskutinio albumo „12“. „Ryuichi Sakamoto | Opusas“ – ne tik koncertas. Tai meditacija apie laiką, kūrybą ir atsisveikinimas su vienu didžiausių Japonijos muzikos kūrėjų.

„How to Have Sex“

"How to Have Sex", rež. Molly Manning Walker

„Britų kino gerbėjai turi pagrindo švęsti: gimė dvi naujos žvaigždės“, – taip apie Kanuose „Ypatingojo žvilgsnio“ apdovanojimą pelniusį debiutinį režisierės M. Manning Walker filmą „How to Have Sex“ rašo britų dienraštis „The Guardian“. Tos dvi žvaigždės – jau minėta režisierė ir pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Mia McKenna-Bruce, sukūrusios nuoširdų filmą apie ankstyvą seksualinę patirtį.

„Plūstanti energija, simpatiški aktorių pasirodymai ir šmaikštūs pokštai. Tai debiutuojančios režisierės M. Manning Walker filmas apie tris paaugles, atvykusias į Kretą savo geriausių gyvenime atostogų. Filme žiūrovų laukia labai tikras, sudėtingas ir net paslaptingas naujos britų žvaigždės M. McKenna-Bruce vaidmuo. Jos personažas – tai droviausia iš draugių trijulės Tara, kuriai sekso ieškojimai reiškia daugiau nei kitiems. Jos veidas stambiame plane išraiškingai perteikia besikeičiančias nuotaikas. Filmas subtiliai primena, kad niekada negana mokytis apie seksą ir dar svarbiau – apie atsakomybę vienų kitiems“, – apie filmą sako festivalio programos sudarytojas Karolis Žukas.