Italų kritikų verdiktas buvo trumpas ir aiškus – tai vienas geriausių spektaklių Venecijos bienalės programoje. „Pribloškiantis lietuvių pastatymas“, „pavyzdys mūsų darbuotojams, apsimetinėjantiems aktoriais“, „pribloškiantis aktorių pasirodymas“, „stulbinanti Čechovo analizė“, „aukščiausias profesionalumas“ – tokios kritikų frazės vainikavo lietuvių pasirodymą. 

****

Pribloškiantis lietuvių pastatymas išardė čechoviškają „Žuvėdros“ gramatiką

Mes iškart įžengėme į Čechovo šedevro mechanizmus, į jo pulsuojančius nervinius mazgus, kurie po truputį išsiriša į staugiančias aistras, nesulaikomo žiaurumo krečiamus kūnus, apkabinimus, kurie atsiskleidžia besą mirties alsavimas, nes Oskaro Koršunovo vadovaujamos lietuvių trupės pastatymas yra stulbinama Čechovo analizės pastanga, kraštutinė, anatominė, išnarstyta iki smulkmenų, interpretaciniame aukščiausių jausmų žaidime, su aktorių dosnumu iki žiaurumo, iki aštraus skausmo, iki pačių ištvermės ribų. Karštligiškas ir žaismingas pastatymas, kaip skelbiama trupės pranešime spaudai. Ir tai tiesa.

Būtina pabrėžti: teatras teatre, su Ninos vaidmeniu vasariniame kaimo teatriuke, dramaturginis Treplevo, ieškančio naujų ekspresyvinių kelių, debiutas, kurį pasitinka vien vypsniai ir pašaipa – nuo to laksto šiurpuliai.

Ir dar – akistata tarp jauno nesuprasto autoriaus ir motinos Irinos, pasisekimo sulaukusios aktorės: tai dar viena stulbinančio meistriškumo scena. Aukščiausio profesionalumo pratybos. Pirmą kartą teatre mes regime tokią žiaurumo kulminaciją tokiame suspaustame jausenų krešulyje: nuo švelnumo iki prarastų jausmų atskleisties, nuo glamonių iki kūnų ir sielų flagelacijos – tai kažkas nepamirštamo.

Ir taip scena po scenos, visad regimi kaip aktoriai ar kaip liudininkai besimainančių šviesų ir šešėlių, dramatiškos ironijos ir žmogiškosios sielos kančių žaidime – dešimt puikių aktorių paprasčiausiai ir be išlygų sužavėjo Arsenalo publiką. Norime juos paminėti: Martynas Nedzinskas (Treplevas), Nelė Savičenko (Irina), Agnieška Ravdo (Nina), Darius Gumauskas (Trigorinas), taip pat Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, ir kiti. Visi jie verti didžiausių pagyrų.

Galiausiai entuziastingi aplodismentai visiems.

Paolo A. Paganini, loSpettacoliere.it

****

Žuvėdra. Tačiau tai nėra įprastas Čechovas

Čechovo „Žuvėdra“ buvo jei ne įspūdingiausias, tai labiausiai patikimas spektaklis Venecijos teatro bienalėje. Ta prasme, kad lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymas siūlo išties sėkmingą jungtį (ketinau rašyti kompromisą) tarp būtinybės statyti klasiką ir noro pabrėžti šiandienos publikai, kad teatrinis veiksmas vyksta būtent šiandien ir kad teatrinė kalba negali būti kitokia, tik šiuolaikinė.

Tad personažai, savaime suprantama, vilki gatvėje sutinkamų žmonių drabužiais; scenografijai naudojamos vien metalinės sulankstomos kėdės.

Visi aktoriai puikiai atlieka savo vaidmenį, pasitelkę modernius gestus ir intonacijas ir vieną kitą modernų nesaikingumą, kaip kad smurtas prieš scenos baldus. Vien gydytojas Dornas su savo ajurvedinės doktrinos sekėjo laikysena atrodo kiek labiau ekstravagantiškas nei likusieji.

Kone iškart įsitraukę į šį nesuvaržytą stilių ir stimuliuojami dažno kreipimosi į žiūrovus, mielai klausomės pagarbaus ir tikslaus teksto dėstymo. Paradoksalu, tačiau būtent vizualinio blaškymo stygius drauge su dikcijos skaidrumu (aktoriai kalba lengvai ir laisvai, net jei čia niekas jų nesuprastų; ir nors išlaikomas ritmas, mes nesunkai jais sekame net ir skaitydami subtitrus, kas reiškia, jog režisieriui svarbus įsiklausymas) galiausiai sukuria visai neerzinantį radiofoninį efektą. Tad iš naujo klausydamiesi gerai žinomo šedevro mėgaujamės atrasdami aspektus, virš kurių seniau praslysdavome, tarkime, nuorodų į Šekspyro Hamletą šiame Čechovo kūrinyje svarba: ir ne tik dėl įspūdingų motinos-sūnaus scenų. Tam tikrais momentais netgi imama mąstyti apie naują tragedijos versiją, su Klaudijų įsimylėjusia Ofelija... Tačiau Čechovas, žinia, yra choralinis autorius, tad viršų čia, kaip ir įprasta, paima skirtingų individų polifonija, kurių kiekvienas, paniręs pats į save, nepajėgia palaikyti ryšio su kitais: tai tikrų tikriausia visuomenės, kurioje vis dar gyvename, metafora.

Masolino D’Amico, dienraštis „La Stampa“