- Jurgita Kviliūnaitė Dogan, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Aleksandras Špilevojus.
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
-
A. Špilevojus: kurti įkvepia pats gyvenimas
„Esu smalsus, tad tyčia idėjų ieškoti netenka – jos pačios mane aplanko, nustebina, pakviečia patyrinėti jas nuodugniau, paskatina ieškoti išraiškos priemonių, tinkamų perteikti teatro scenoje. Svarbiausia ir sudėtingiausia yra ne rasti idėjų, bet sugebėti filtruoti jas“, – sako prieš kelis mėnesius Metų dramos autoriumi tituluotas dramaturgas, režisierius, aktorius Aleksandras Špilevojus.
– Darbo ir idėjų tikrai nestokoji – tave drąsiai būtų galima pavadinti Barbe devyndarbe. Taigi, ką veikei pastaruoju metu? Ko iš tavęs galime laukti ateityje?
– Neseniai Panevėžio siaurojo geležinkelio depe su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais sukūriau spektaklį „Makbetas“. Pirmą kartą ėmiausi režisuoti W. Shakespeare‘o pjesę. Iš tiesų per pastaruosius metus pastačiau tris ne savo parašytas pjeses, nes jaučiau vidinį poreikį kurį laiką neberašyti, pailsėti, sukaupti naujų dramaturginių minčių ir idėjų. Dabar jau grįžtu prie rašymo. Keliems artimiausiems savo spektakliams dramaturgiją kursiu pats. Pirmą jų režisuosiu Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Tam dabar ir ruošiuosi – bendrauju su mane konsultuojančiais filosofu ir psichologu, taip pat su būsimo spektaklio aktoriais, dailininkais ir kt.
– Kas tave įkvepia kurti? Iš kur, pavyzdžiui, semiesi idėjų pjesėms?
– Kurti įkvepia pats gyvenimas – mane supantys ir naujai sutinkami žmonės, išgirstos jų gyvenimo istorijos, veikia atrandami nauji autoriai ir jų knygos, muzikos koncertai ir parodos, kartais – tiesiog buvimas tyloje. Ne viena idėja gimė siurbiant namus ar žaidžiant su šunimi. Tačiau ne visos idėjos vertos, kad skirtum joms realizuoti metus ar dvejus savo gyvenimo. Svarbiausia ir sudėtingiausia yra ne rasti idėjų, bet sugebėti filtruoti jas, atsijoti vertingas nuo paviršutiniškų ir daliai jų pasakyti – ne.
Aleksandras Špilevojus. L. Borotinsko nuotr.
– Savo padėkos kalboje per „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją išsakei priekaištų Kultūros ministerijai, kad jos vadovaujama žiuri jau keletą metų iš eilės neįtraukia dramaturgijos nominacijos. Kodėl, tavo nuomone, reikėtų įtraukti šią nominaciją. Kokie tavo argumentai?
– Todėl, kad dramos teatras be dramaturgijos yra tas pats, kas baletas be šokio ar opera be muzikos. Nesu matęs, kad komisija nutartų neapdovanoti režisierių, aktorių ar scenografų. Tarsi sutariama, kad be jų teatras neįmanomas. Mano įsitikinimu, labai reikia kalbėti, kad teatras neįmanomas ir be dramaturgijos. Iš tikrųjų net sunku patikėti, kad gilias teatrines tradicijas turinčioje Lietuvoje dramaturgija gali būti taip apleista. Mes neturime teatro dramaturgijos studijų nei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nei bet kurioje kitoje aukštojoje mokykloje, trūksta dramaturgijos dirbtuvių, festivalių, konkursų. Galiausiai dramaturgai kelerius metus iš eilės eliminuojami iš pagrindinių teatrinių apdovanojimų. Tai labai kenkia dramaturgijos vystymuisi. Liūdna, kad Kultūros ministerija neprisiima jokios atsakomybės ir nedaro jokių žingsnių, kad ištaisytų šią situaciją. Tikriausiai trūksta politinės valios, o galbūt ir teatro lauko pažinimo ir suvokimo.
– Kaip manai, gal dėl šios nominacijos išnykimo reikėtų kaltinti nominantus siūlančius teatro ekspertus-kritikus, o ne Kultūros ministeriją?
– Aš nekaltinčiau vien tik kritikų. Vis dėlto komisijos sudėtis nuolat keičiasi, o tendencija palikti dramaturgus be apdovanojimų išlieka. Vėlgi, verta grįžti prie to, kad problema – toli gražu ne tik apdovanojimai. Galbūt po pateiktos peticijos, po režisierių, aktorių, dailininkų, kompozitorių ir kitų menininkų išreikštos pozicijos ir palaikymo dramaturgams Kultūros ministerija nebeturės kur trauktis ir šios klaidos per pagrindinius teatro apdovanojimus nekartos. Tačiau jei lietuvių dramaturgijos puoselėjimo klausimas nebus sprendžiamas iš esmės, visa tai tebus kosmetinis situacijos paglaistymas.
Aleksandras Špilevojus. L. Borotinsko nuotr.
– Koks apskritai tavo santykis su kritikais? Kaip į tai reaguoji?
– Kad ir kas ką kalbėtų, kritikai yra subjektyvūs asmenys, turintys savo patirčių skonį, pasaulėjautą. Todėl stengiuosi į jų nuomonę reaguoti kuo ramiau. Kad ir kokia ji būtų. Žinoma, man įdomu sužinoti, kaip kūrinį pamato ir gvildena aukšto lygio teatro kritikai. Kartais jie man padeda suvokti ir pažinti teatrą kitokiu kampu. Tačiau jau ne kartą teko sutikti paprastų teatro žiūrovų, kurie buvo itin jautrūs kūrybai, įžvalgūs, apsiskaitę, operuojantys plačiu asociacijų kontekstu, turintys mažiau kognityvinių štampų, kurių ilgainiui įgyja nemaža dalis teatro kritikų, pavargusių nuo paties teatro.
– Per pastaruosius kelerius metus netekome keleto talentingų teatro kūrėjų – šį pasaulį paliko Eimuntas Nekrošius, Faustas Latėnas, Rimas Tuminas. Kaip manai, ar dėl šių netekčių lietuviškas teatras nedings iš pasaulio žemėlapių?
– Nežinau. Gali būti visaip. Vieną vertus, galbūt iškils naujų kūrėjų. Džiaugiuosi, kad jauni Lietuvos teatro režisieriai pastebimi užsienio festivaliuose, kviečiami kurti Vokietijos ir kitų šalių teatruose. Tačiau net jeigu Lietuvos teatras nebus toks įdomus užsieniečiams, neturėtume dėl to jaustis blogai. Tai natūralūs procesai, kuriuos nulemia milijonai faktorių – politinė, socialinė, ekonominė, kultūrinė situacija šalyje. Kartais visai sveika pabūti užribyje. Svarbiausia, kad nenustotume kurti ir nuoširdžiai ieškoti. Juk kuriame ne tam, kad įtiktume užsieniui, bet kad tyrinėtume pasaulį ir patį teatrą, pažintume meistrystę ir save pačius. Dėmesio sulaukia tai vieni, tai kiti. Teatras – ne „Eurovizija“, čia nėra nei nugalėtojų, nei pralaimėtojų.
– Beje, ar pats pamąstai apie tarptautinę šlovę, ar sieki jos?
– Ne. Aš esu netgi pernelyg abejingas tarptautinei karjerai. Žinau, kad vertėtų bent jau išversti pjeses į anglų kalbą, pasiūlyti jas užsienio režisieriams, bet kol kas to nedarau. Nedarau jokių žingsnių ir dėl to, kad atsidurčiau užsienyje kaip režisierius. Man patinka keliauti į užsienį žiūrėti kitų menininkų pasirodymų, daug skraidau į koncertus. Tačiau pats kurti svetur nelabai noriu. Man labai gera Lietuvoje su savo šeima, su savo bendrakūrėjais. Man patinka vietiniai aktoriai, aš susikalbu su vietos žiūrovais. Žinoma, suprantu, kad man būtų labai naudinga ir prasminga pabandyti padirbėti svetur. Tai pagilintų mano teatro suvokimą, praplėstų profesinius įgūdžius. Gal kažkada ir pabandysiu išvykti. Tačiau šiuo metu turiu pernelyg daug įsipareigojimų, neįgyvendintų planų ir siekių Lietuvoje. Spektakliai, studentai, J. Miltinio dramos teatras, kuriamas teatras Anykščių šilelyje. Man čia ne per ankšta. Man niekur nebūna per ankšta. Svarbiausia, kad tik galėčiau susikoncentruoti į kūrybą. Patiko tapytojų Saukų mintis, kad jie gali gyventi ir kurti ten, kur yra molbertas, drobė ir dažai. Jaučiuosi panašiai. Jei galiu kurti namuose, svetur keliauti neturiu daug noro.
Aleksandras Špilevojus. L. Borotinsko nuotr.
– Ko norėtum palinkėti savo kolegoms teatro autoriams? Ko, tavo galva, trūksta šiuolaikiniam lietuviškam teatrui? Galbūt kažko yra per daug?
– Nesu išskirtinis menininkas, turintis teisę mokyti savo kolegas. Juolab kad pats esu Lietuvos šiuolaikinio teatro atstovas, tad matau mūsų lauką ne iš distancijos, o iš vidaus, t. y. gana subjektyviai. Jei ko nors ir linkėčiau, tai ne tik kolegoms, bet ir sau pačiam. Pavyzdžiui, netapti fanatišku vokiško, lenkiško ar bet kokio kito teatro pasekėju ir plagiatoriumi, drąsiai semtis iš aplinkos, bet kurti iš savo vidaus. Gerbti kitus kūrėjus ir jų ribas, jų kūrybą ir pasaulėjautą.
– Kokios meno šakos tave dar domina, ką norėtum įvaldyti?
– Nuo vaikystės sunkiai rinkausi tarp teatro ir muzikos. Muzika mane veikia kitaip nei teatras. Teatras – mano mokykla apie gyvenimą, žmogų, pasaulį. Muzika – mano aistra. Tiesa, pastebiu, kad pastaraisiais metais jos klausausi vis mažiau, vis rečiau atrandu naujų atlikėjų, kurių muzika mane pakerėtų taip stipriai, kaip anksčiau pamėgtų muzikantų. Dar man labai įdomi tapyba. Prieš porą metų gavau dovanų privačių pamokų ciklą. Lieti dažus, sluoksniuoti, suvesti yra kerintis ir meditatyvus procesas. Tačiau, tiesą sakant, aš jau imu vis mažiau norėti įvaldyti kitas meno rūšis. Tapymu, fotografija, muzika galiu užsiimti tiesiog dėl savęs, dėl poilsio, pasaulio pažinimo, augimo, pasaulėjautos praplėtimo. Mano meistrystė yra dramaturgija ir režisūra, tad norėčiau kuo geriau įvaldyti būtent tai. Na, ir dar kelis dalykus, kurie yra visai nesusiję su teatru: neseniai gavau naro licenciją, lankau plaukimo treniruotes, dar noriu pasimokyti miškininkystės ir kitų dalykų, kurių išmanymas padės man darniau įsikurti Anykščių šilelyje, kur neseniai įsigijome vienkiemį gyvenimui ir kūrybai.
Aleksandras Špilevojus. L. Borotinsko nuotr.
– Muzika labai svarbi tavo kūryboje. Kodėl?
– Ji pirmiausia labai svarbi mano gyvenime, todėl natūraliai tapo svarbi ir mano kūryboje. Mano gyvenimas ir kūryba labai susipynę ir susiję. Kūryboje neatsiranda nieko, kas manęs nejaudina gyvenime. Mėgstu klausytis pasaulio – pravažiuojančių automobilių ritmo, čiulbančių paukščių choro, kavinių šurmulio, tuščių namų tylos. Kartais atrodo, kad geriau suvokiu pasaulį girdėdamas, o ne matydamas jį. Todėl teatre taip pat mėgstu kurti garso pasaulį. Nebūtinai vien pasitelkdamas muziką. Aktorių tariamas tekstas, žingsniai ir kiti jų atliekami fiziniai veiksmai taip pat kuria spektaklio muziką. Kartais savo repeticijas ne žiūriu, bet klausausi jų. Na, o gyva muzika spektakliuose veikia ne tik publiką, bet ir atlikėjus. Man labai įdomu kurti su aktoriais jų vaidmenis, scenas, kai tenka derinti kiekvieną veiksmą ir žodį su gyvai atliekama muzika. Tuomet ir patys aktoriai tampa viso spektaklio atlikėjais, o ne tik pavieniais personažais. Tai ištraukia juos iš psichologinio teatro rėmų.
Aleksandras Špilevojus. L. Borotinsko nuotr.
– Ar tau nuo kūrybos reikia ilsėtis? Kaip tai darai, ką veiki, kaip atsipalaiduoji?
– Taip, kuo vyresnis tampu, tuo daugiau reikia laiko ir poilsio atsigauti po alinančių kūrybos procesų. Iš tikrųjų kūrybiškumas ir idėjos lanko net ir tada, kai nedirbu, kai stengiuosi ilsėtis ir visai neketinu nieko kurti. Tai ir palaima, ir prakeiksmas, nes kartais būna dienų, kai jaučiuosi persisotinęs ir negalintis su malonumu galvoti apie teatrą, bet mintys vis veržiasi ir vystosi. Tuomet stengiuosi viską išmesti iš galvos. Kartais tam pakanka ilgiau ir lėčiau pavedžioti šunį gamtoje, lėtų vakarų namuose ir ramių pokalbių su žmona Agne, padeda ir sportas – neseniai ėmiau lankyti plaukimo treniruotes. Kai būna pernelyg sunku, tenka daryti rimtesnę pauzę ir dingti kartu su šeima į vienkiemį arba tuščią, žiemojančią Nidą, kartais – ir į užsienį. Po pastarojo itin sudėtingo „Makbeto“ pastatymo mane į gyvenimą grąžino ir nauju ilgesiu kūrybai užkrėtė kelionė su Agne į Indoneziją, kur patyrėme žemės drebėjimą, kelias paras kopėme į labai rimtus kalnus, tyrinėjome salas keliaudami išsinuomotu motoroleriu, kur užsiėmiau giluminiu nardymu Indijos vandenyne ir t. t.
Aleksandras Špilevojus. L. Borotinsko nuotr.
Poilsis labai svarbus. Esu tarsi ąsotis. Kai atiduodu visą savo turinį, tampu tuščias, skardus, nebeįdomus ir lengvai sudaužomas į šipulius. Tuomet imu nebematyti jokios savo kūrybos prasmės, nebenoriu nei rašyti, nei režisuoti, nes nebeturiu ko duoti ir ko pasakyti bendrakūrėjams ir publikai. Tikiu, kad ateis diena, kai nutarsiu, kad jau visiškai gana. Tuomet tikiuosi išeiti užtarnauto poilsio ir jau daugiau niekada nieko nebekurti plačiajai publikai. Tik labai mažus dalykus sau ir savo artimiausiems žmonėms. Tikiuosi, tai nutiks ne žiloje senatvėje, kad dar spėsiu kartu su Agne pasimėgauti tyliu, ramiu, kūrybišku gyvenimu mūsų Anykščių šilelio vienkiemyje, kur šalia trobos išdygsiančioje daržinėje turėsime mažą kūrybos erdvę nepriklausomiems eksperimentams, ieškojimams, vakarojimams ir nieko neveikimui su mums brangiais menininkais ir draugais. Man tai skamba kaip tobulas poilsis prieš tęsiant kelionę į kitas visatas.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Muzika, verslas ir vertybės
Susipažinkite su Koenu ter Heegde, agentūros „Yugofuturism“ ir įrašų leidybos kompanijos „Subroutine Records“ savininku. Lietuvos muzikos verslo asociacijos komanda pakvietė jį į Lietuvą, kad pasidalytų savo patirtimi pl...
-
„370“ rekomenduojamos knygos
Siūlome susipažinti su keturiomis neseniai išleistomis knygomis, kurias perskaitė ir įvertino mūsų bendraautorė, rašytoja Jurga Tumasonytė. ...
-
Ką artėjanti „Katastrofa“ gali pasakyti apie mus?
Vladas Rožėnas prieš penkerius metus debiutavo Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtame Pirmosios knygos konkurse su romanu „Viskas gerai, aš dar jaunas“. Ką tik pasirodė jo naujausias romanas „Katastrofa“ (Hubris...
-
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – pokyčiai
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės meno vadovės pareigas nuo sausio 15 dienos eis balerina Jurgita Dronina, o iki šiol jas ėjęs Martynas Rimeikis taps vyriausiuoju teatro choreografu. ...
-
„Auksiniuose gaubliuose“ – „The Brutalist“ ir „Emilijos Perez“ pergalės, pasižymėjo ir latviai
82-uosiuose „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose sekmadienį pagrindinius apdovanojimus pelnė Brady Corbeto (Breidžio Korbeto) pusketvirtos valandos trunkantis pokario epas „The Brutalist“ ir Jacques'o Audiard'o (Žako Odjaro)...
-
M. Mažvydo bibliotekoje – paskutinė galimybė išvysti seniausią čia saugomą knygą „Postilė“1
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sekmadienį paskutinė galimybė pamatyti žymaus lietuvių raštijos kūrėjo, Karaliaučiaus klebono Jono Bretkūno pamokslų rinkinį „Postilė“. ...
-
Trumpųjų filmų festivalyje – Kanados Pirmųjų Tautų kinas, VR filmų programa ir animacija suaugusiems
Sausio 15–21 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino salėse bei prie namų kino ekranų susirinkusius žiūrovus iš žiemiško snaudulio žadins ryškus trumpametražis kinas, kadangi čia vyks 18-asis Vilniaus tr...
-
Kultūros viceministre dirbs Ingrida Veliutė, kanclere – Regina Jaskelevičienė3
Kultūros ministras Šarūnas Birutis į politinio pasitikėjimo komandą viceministre dirbti pakvietė menotyrininkę, paminklosaugininkę Ingridą Veliute, ministerijos kanclerės pareigas eis teisininkė Regina Jaskelevičienė. ...
-
Atverta paskutinė istorinė koplyčia
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje tikintiesiems ir svečiams atverta paskutinė šios šventovės koplyčia – Valavičių (Karališkoji) koplyčia. Ji restauruota tikinčiųjų lė&...
-
Poetė Puišytė: skaidrinti ir gilinti
Lietuvių literatūros pasaulyje Aldonos Elenos Puišytės vardas neatsiejamas nuo kūrybos gelmės, jautrios dvasinės raiškos ir principingos gyvenimo pozicijos. Poetė, eseistė, vertėja, rezistencinio judėjimo dalyvė savo gyvenimą ir kūry...