Nenorėjo tarnauti laivyne

Nuo 18 a. vidurio Karališkasis laivynas vaidino svarbų vaidmenį kuriant Britanijos imperiją. Didėjančiam laivynui nuolatos reikėjo daugybės naujokų, tačiau sunku buvo rasti tinkamų vyrų, norinčių jame tarnauti.

Eilinio jūreivio darbo ir gyvenimo sąlygos bet kokiuose to meto laivuose buvo labai sunkios. Kariniuose laivuose jas dar labiau apkartindavo ten vyravusi žiauri disciplina.

Net už nedidelius drausmės pažeidimus jūreiviai sulaukdavo fizinių bausmių. O atlyginimas čia buvo menkas. Prekybiniuose laivuose jūreiviai gaudavo daugiau, o karo atveju dėl padidėjusios rizikos jų uždarbis galėjo net padvigubėti.

Nepaisant to, Karališkajame laivyne vis dar buvo nemažai savanorių. Juos viliojo tai, kad čia eiliniams jūreiviams tekdavo mažesnis darbo krūvis nei prekybiniuose laivuose.

Savivalė: karikatūra, vaizduojanti verbuotojų gaują ir jos auką. / Morganmarine.com nuotr.

Karinių laivų įgulos būdavo maždaug keturis kartus didesnės, nes reikėjo turėti tiek vyrų, kad jų pakaktų ne tik burėms, bet ir ginklams valdyti. Be to, kariniame laivyne jūreiviai būdavo maitinami reguliariai ir kokybiškai pagal admiraliteto nustatytus standartus. Savanorystė taip pat apsaugojo jūreivį nuo kreditorių, nes įstatymai draudė išieškoti skolas, susidariusias iki tarnybos laivyne.

Vis dėlto savanoriai, susidūrę su karinės tarnybos realybe, prarasdavo norą tarnauti laivyne, stengdavosi bet kokia kaina dezertyruoti. Todėl naujokai nebūdavo išleidžiami į krantą, likdavo įkalinti tol, kol laivas neatsidurdavo jūroje.

Admirolas Horatio Nelsonas 1803 m. rašytoje ataskaitoje pažymėjo, kad nuo 1793 m. iš Karališkojo laivyno dezertyravo daugiau kaip 42 tūkst. jūreivių.

Matyt, ne atsitiktinai laivo vadovybė nenuleisdavo akių net nuo jūroje mirusių įgulos narių – užsiuvant drobulę, paskutiniu adatos dygsniu būdavo perveriama numirėlio nosis. Taip būdavo įsitikinama, kad tas asmuo ne apsimetinėja, o iš tiesų yra negyvas.

Priverstinis verbavimas

Siekiant išspręsti nuolat Karališkąjį laivyną kamuojančią kadrų problemą, dar nuo Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliaus Karolio II laikų (1660 m.) buvo naudojamas priverstinis verbavimas. Vėliau buvo sukurta oficiali „Impressment“ tarnyba, šnekamojoje kalboje vadinta „press gangs“.

Išvertus į lietuvių kalbą, tai reikštų „įspūdis“ ir „spaudimo gaujos“. Tarnyba geruoju ar bloguoju vertė jūrininkus tarnauti kariniame laivyne.

„Impressment“ tarnyba turėjo įgaliojimus verbuoti 18–55 m. vyrus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu yra susiję su jūreivyste. Laivynui pirmiausia reikėjo kvalifikuotų ir patyrusių jūrininkų. Deja, ši nuostata dažnai būdavo ignoruojama. Verbuotojams buvo mokama už „galvą“, todėl į jų akiratį pakliūdavo ir atsitiktiniai žmonės, neturintys jokios jūrinės patirties.

Verbuotojų komandą paprastai sudarydavo 10–12 vyrų grupė, vadovaujama pareigūno. Ji būdavo ginkluota medinėmis lazdomis, o prireikus – muškietomis bei pistoletais.

Kūrinys: knyga apie prievartinį verbavimą. / Redakcijos archyvo nuotr.

Nors tai buvo karinio jūrų laivyno vyrai, daugelis jų, įskaitant ir pareigūnus, niekada nebuvo išplaukę į jūrą. Pirmenybę jie teikė geresniam atlyginimui ir gyvenimui krante. Verbuotojų gaujos, ieškodamos „savanorių“, klajodavo gatvėmis, įsiverždavo į privačius namus ar darbovietes ir auką jėga pristatydavo į uoste stovintį karinį laivą. Pasitaikydavo, kad vietiniai gyventojai susiburdavo prieš tas gaujas ir duodavo atkirtį.

Apsauga: alaus bokalas su stikliniu dugnu ir šilingu. / Redakcijos archyvo nuotr.

Istorinėje atmintyje išliko 1803 m. Eastono žudynės, kai verbuotojų gauja nužudė 4 šio kaimelio gyventojus, kurie pasipriešino priverstinei tarnybai laivyne. Po išprovokuotų žudynių patiems verbuotojams teko pasipustyti padus.

Nenuostabu, kad, negalint apsiginti, paplito korupcija. Daug turtingesnių vyrų papirkdavo verbuotojus ir tokiu būdu išvengdavo priverstinės tarnybos kariniame laivyne.

Triukas su karaliaus šilingu

Istoriniai šaltiniai mini, kad 1795 m. Didžiojoje Britanijoje veikė 85 verbuotojų komandos. Oficialus jų tikslas buvo įtikinti patyrusius jūrininkus prisijungti prie Karališkojo laivyno.

Verbuotojų gaujos juos medžiodavo aplink užeigas, kuriose lankydavosi iš jūros grįžę prekybinių laivų jūreiviai.

Pirmiausia būdavo siūloma savanoriškai pereiti į tarnybą kariniame laivyne. Jei naujokas atsisakydavo, jį bandydavo nugirdyti arba tiesiog pagrobdavo.

Simbolika: karaliaus Jurgio III šilingas 19 a. pradžioje. / Redakcijos archyvo nuotr.

Gyvuoja ne vienas pasakojimas apie verbuotojų naudojamą triuką tavernose. Jie pasistengdavo nugirdyti jūrininką ir į jo kišenę įmesti sidabrinį karališkąjį šilingą. Kitą rytą pas taikos teisėją verbuotojas prisiekdavo, jog šis jūreivis paėmė karaliaus šilingą, o tai reiškia, kad jis savanoriškai sutiko tarnauti kariniame laivyne ir jau gavo avansą.

Yra ir kita šios istorijos versija. Atseit būdavo bandoma įmesti šilingą į jūreiviui pasiūlytą gėrimą ir laukti, kol jis bus išgertas. Žinodami, kad verbuotojai naudoja tokį triuką, kai kurių smuklių savininkai turėdavo bokalus su stikliniu dugnu. Gėrėjas, matydamas monetą bokalo dugne, atsisakydavo gėrimo ir taip išvengdavo šaukimo į karinį laivyną. Tačiau tai greičiausiai tėra mitas. Britų karinis jūrų laivynas galėjo panaudoti jėgą, todėl apgaulė nebuvo reikalinga.