Nustebino radinių gausa

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas, suteikiantis leidimus archeologams kasinėti, pats domisi tyrimų eiga ir radiniais.

Iš daugybės jų L. Kavaliauskas išskyrė kelis, o vieni ryškiausių, jo nuomone, buvo archeologų atradimai toje vietoje, kur ketinama plėtoti naują Bastionų kvartalą.

Čia dirbusi archeologė Alma Lekniutė šią teritoriją apibrėžė kiek tiksliau – tarp Gluosnių gatvės 1-ojo namo ir Gluosnių skersgatvio. Paprasčiau tariant, tai yra teritorija už Jono kalnelio į šiaurės rytų pusę, anksčiau čia stovėjo sandėliai. Šią vietą miesto praeities žinovai vadina Malūno kalva.

L. Kavaliauskas stebėjosi radinių gausa šioje vietoje, mat žemėlapiai rodo, kad iki nesenų laikų ši teritorija buvo apgyvendinta itin kukliai. Net XVIII amžiaus žemėlapiuose šioje vietoje žymima tik kukli gatvelė su keliams namukais.

„Nustebino archeologinis sluoksnis, panašu, kad tai – iš senamiesčio atvežtos žemės su įvairiais radiniais – nuo senų laikų monetų iki labai įdomių struktūrų lyg ir senvagės ar kanaliuko su įdomia struktūra. Tokie radiniai kol kas labiau panašėja į mįsles, o atsako į daugelį jų dar ieškoma“, – apibendrino tyrėjų darbus paveldo specialistas.

Užminė daug mįslių

Įmonėje „Statybų archeologija“ dirbanti A. Lekniutė atviravo, kad šią vasarą iš dviejų objektų, kuriuose kasinėjo, didelių atradimų nesitikėjo, bet buvo pažerta netikėtų radinių.

Retenybė: Malūno kalva vadinamoje teritorijoje pavyko rasti vienintelį Lietuvos teritorijoje Zigmanto Vazos ternarą. A. Lekniutės asmeninio archyvo nuotr.

Vis dar svarstoma, kam galėjo būti naudojamas Malūno kalvos plote aptiktas kuoliukų eilėmis atitvertas kelių metrų skersmens tvenkinukas, siauru „kaklu“ susiliejantis su Dange.

Galbūt čia buvo gaudomos žuvys, prie siauro kaklelio į tvenkinuką sumontavus bučius ar panašius įrankius.

O gal tai buvo tvenkinukas skalbimui ar patogiau pasisemti vandenį daržams laistyti.

Faktas, kad vėlesniais laikais į šį tvenkinį klaipėdiečiai sumetė daug nereikalingų daiktų: koklių bei keraminių indų šukių. Tirtame plote rasta ir daug gyvulių kaulų.

Vienas ypatingiausių radinių minimame plote – reta moneta. Tai yra XVI amžiaus pabaigos Zigmanto Vazos ternaras – iš pažiūros kukli moneta, nedidelis sidabrinis pinigėlis, tačiau Lietuvos teritorijoje toks rasta vienintelis.

Aptikta ir daugiau pinigų, didžioji jų dalis naudoti vėlesniais laikais, jie rasti smėlingesniame, dumblingesniame sluoksnyje ir buvo padrikai pasklidę bei naudoti skirtingais amžiais.

Be to, rasta XX amžiaus karių uniformų sagų.

Šioje teritorijoje pavyko rasti sveiką puodyninį koklį, priskiriamą XVI–XVII amžiams. Panašus prieš kelerius metus rastas kitapus upės.

Atrodo, kad drėgnu miesto pakraščiu buvusi vieta XIX amžiuje buvo sausinama, archeologai aptiko medinį lataką, kuris galėjo būti naudojamas drenažui.

Malūno kalvoje archeologams pavyko ištyrinėti 1 758 kvadratinius metrus.

Medį nukirto 1412 metais

Didžiausią plotą A. Lekniutei teko ištirti būsimo Memelio miesto statybvietės vietoje. Tyrinėtojai tai – unikalus darbas – čia archeologai daugiau negrįš, mat netrukus šioje vietoje išaugs nauji pastatai.

Šiemet pavyko ištyrinėti apie 7 tūkst. kvadratinių metrų.

Netoli aptvertos teritorijos krašto, arčiau Naujosios Uosto ir Danės gatvės sankryžos, tyrėjai aptiko žmogaus kaukolės dalį. Ji rasta giliai, vos vos aukščiau jūros lygio, atvežtinio smėlio sluoksnyje, todėl beveik neabejojama, kad radinys čia buvo atvežtas kartu su smėliu. Jokių požymių, kad šioje vietoje galėjo būti laidojami žmonės, neaptikta.

Pėdsakas: kuršiška segė patvirtina, kad dabartinės Klaipėdos apylinkėse nuo seniausių laikų gyveno baltai. A. Lekniutės asmeninio archyvo nuotr.

„Iš kitų kolegų, dirbusių prie Dangės krantinės, sužinojau, kad ir jie panašiame gylyje rado smėlio su žmonių kaulais. Iš radinių galima spėti, kad smėlis čia buvo atvežtas maždaug XVI amžiuje. Ten pat radome ir baltišką, pasaginę segę, kurią vieni specialistai priskiria XII, kiti – XV amžiui. Aplinkui buvo ir XII, ir XVI amžiaus radinių“, – pasakojo A. Lekniutė.

Tyrėjai rado ir medinį polį. Dendrochronologiniais tyrimais nustatyta, kad medis nukirstas 1412 metais.

Tai sukėlė klausimų: ar polis šioje vietoje buvo vienintelis, o gal anksčiau jų buvo daugiau, kam jį žmonės naudojo. Istoriniai duomenys į šiuos klausimus neatsako.

Tirtas plotas buvo gerokai apardytas, archeologai atkasė nemažai sovietmečio mazuto talpyklų, šulinių. O vienas naujausių laikų radinys buvo net sustabdęs darbus – perkasoje rasta prieštankinė bomba.

Archeologai aptiko ir Antrojo pasaulinio karo šalmą, pažymėtą svastika. Nors jis buvo gerokai aprūdijęs, nustatyta, kad tai – policininko šalmas, kokių Mažosios Lietuvos istorijos muziejus iki šiol neturėjo.

Pilies plytos – dvaro statiniuose

Archeologas Rokas Kraniauskas šią vasarą dirbo Sendvario dvaro teritorijoje, kur savininkai ketina rekonstruoti buvusius statinius. Jis turėjo atlikti tyrimus buvusių pastatų vietose. Tyrimų plotas – per tūkstantis kvadratinių metrų.

Šioje vietoje tyrėjai rado Memelio pilies plytų. Po 1888-ųjų pilies mūro pastatai buvo parduoti miestiečiams nugriauti. Gyventojai šias plytas panaudojo savo statyboms. Jas pažinti nesudėtinga – didelės, per 30 cm ilgio, beveik 8 cm storio.

Kiti radiniai – keramikos, koklių, stiklo šukės nuo XVI iki XX amžiaus. Nors ir ne ypatingos vertės, šie radiniai bus perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

„Sendvaris – seniausias dvaras Klaipėdoje, buvęs pilies valdytojo dvaras, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XIV amžiaus. Bet toje vietoje, kur vykdėme tyrimus, kažko ankstyvesnio, nei datuojamo XVIII amžiumi, neradome. Aptikome radinių iš XVII amžiaus. Atidengėme pastatų pamatus, tyrėme dvaro statinių likučius, kurie buvo išlikę iki Antrojo pasaulinio karo“, – pasakojo R. Kraniauskas.

Dvaras buvo įsikūręs žemoje, pelkėtoje vietoje, jis yra buvęs tarp dviejų upelių. Vieno jų nebėra, kitas – užtvenktas ir tapo Malūno, vyresnių klaipėdiečių vadinamo Trinyčių, tvenkiniu.

XVIII amžiaus pabaigai priskiriamas medinis melioracijos latakas byloja, kad dvaro savininkai stengėsi nusausinti sklypą.

Sovietmečiu, kai šioje vietoje veikė autotransporto įmonė, kultūrinis sluoksnis dvaro teritorijoje buvo gerokai pažeistas.

Vienas įdomesnių objektų yra rekonstruotas XVIII amžiaus skliautinis rūsys. Jame galėjo būti laikomi gėrimai ar maisto produktai. Rūsys yra arčiau Mokyklos gatvės, kairiau nuo dvaro esančiame raudonų plytų pastate.

Nebūna taip, kad atrastume Troją.

Rudenį R. Kraniauskas dar darbuojasi Žardės piliakalnio apylinkėse, netoli geležinkelio, kur bus statomas gamybinis pastatas. Žvalgomųjų tyrimų tikslas nustatyti, ar šioje vietoje yra kultūrinis sluoksnis.

Archeologas ketina patyrinėti ir jau sunaikinto Gibišių piliakalnio vietą.

„Praeitis pati savaime „veža“, norisi ją atskleisti, pažinti, pajausti, kaip kas buvo. Tačiau nebūna taip, kad atrastume Troją. Iš anksto ruošiamės darbui, studijuojame kolegų, kurie dirbo netoliese, tyrimus. Paprastai prognozuojame, kas toje vietoje turėtų būti, numanome, kokiame gylyje galima tikėtis radinių ar pastatų liekanų“, – atviravo R. Kraniauskas.

Dar vienas įdomus darbas R. Kraniausko laukia pietinio uosto teritorijoje. Vasarą šioje vietoje archeologas atliko povandeninius žvalgymus sonaru ir aptiko 20 objektų.

Bėda ta, kad vasarą mariose labai prastas matomumas, neįmanoma įžiūrėti, kas yra šie objektai. Vėsesniu oru, kai vanduo nuskaidrės, archeologas tikisi nerti juos apžiūrėti.

Labiausiai tikėtina, kad tai – nuskendę dalykai, galbūt – laivų, o gal medžių fragmentai, nes šioje vietoje buvo užlieti krantai. Tikėtina rasti žmonių veiklos pėdsakų.

Prieš rašydami išsamias ataskaitas archeologai pasitelkia įvairių sričių specialistus.

Antai klausimų sukėlusį gruntą tiria botanikai. Jie aiškinsis, kokie augalai toje vietoje natūraliai augo arba buvo auginami miestiečių. Apie koklius ir jų nuolaužas prašoma pasisakys šios srities žinovus.

Atskiri specialistai pateikia savo išvadas ir apie gyvulių kaulus, paaiškindami, kokius gyvulius ir žvėris to meto žmonės naudojo maistui.