Teismuose – daugybė bylų

Nesulaukusios paskolos grąžinimo įmokų greitųjų kreditų įmonės dažnai kreipiasi į teismą, prašydamos priteisti paskolintą sumą ir palūkanas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Vaclovas Paulikas patvirtino, kad su panašiomis bylomis jam tenka susidurti kone kasdien.

Tik kartą į teismą kreipėsi kredito gavėjas, skųsdamas vartojimo kredito sutartį. Tačiau sprendimo šioje byloje neteko priimti, nes pareiškėjas atsiėmė ieškinį.

"Kredito gavėjai turi galimybę pretenzijas pareikšti pačioms įmonėms, tai yra aptarta sutartyse. Jei nepavyksta susitarti, pagal Vartojimo kredito įstatymą paskolos gavėjai turi teisę kreiptis į priežiūros instituciją – Lietuvos banką. Anksčiau tokią priežiūrą atliko Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tik po to žmonės gali kreiptis į teismus, galbūt būtent todėl pasiskolinę pinigų žmonės taip retai teikia ieškinius", – aiškino teisėjas V.Paulikas.

Daugybė bylų dėl negrąžintų kreditų rodo, kad paskolų gavėjai yra labai pasyvūs. Daugelis jų nepateikia jokio atsiliepimo į ieškinius ir patys nedalyvauja teismo posėdžiuose. Savo nepasitenkinimą skolinimo sąlygomis daugelis išreiškia tik tada, kai sulaukia pranešimo apie teisme nagrinėjamą ieškinį.

Moko skolintis neatsakingai

Tokios bylos dažniausiai sprendžiamos rašytiniu procesu. Neretai matydamas, kad palūkanos ar delspinigiai yra pernelyg dideli, viršijantys skolą, net nesant skolininko prašymo, teismas ieškinį mažina iki protingo dydžio.

L.Valickas konstatavo, jog teismai, greitųjų kreditų bendrovių siaubui, dažnai priima vartotojams palankius sprendimus.

Laisvosios rinkos instituto ekspertai yra pasisakę, kad panašios vartotojus saugančios nuo griežtų ekonominių sankcijų priemonės juos atitolina nuo asmeninės atsakomybės.

Oficiali statistika teigia, kad 7 proc. visų Lietuvoje išduotų kreditų vėluojama grąžinti daugiau nei 90 dienų.

Pilnametis turi visas teises

Teisėjas V.Paulikas priminė, kad nuo 2012 metų pradžios įsigaliojo Kreditų teikimo įstatymas, sugriežtinęs iki tol buvusius reikalavimus, jame apibrėžtos didžiausios sumos, kurias gali gauti kredito davėjai.

Įstatymas reikalauja įsitikinti ne tik kliento tapatybe, bet ir mokumu. Civilinio kodekso nuostatos sako, kad asmuo, sulaukęs pilnametystės, yra visateisis visuomenės narys ir pilietis, jei jam nėra apribotas veiksnumas.

V.Pauliko teigimu, apskųsti bendrovę, išdavusią kreditą mokiniui, tėvai galėtų Lietuvos bankui. Kredito davėjai apsidraudžia įtraukdami į vartojimo kredito sutartį punktą, kad paskolos gavėjas yra visiškai įsigilinęs į sutarties sąlygas. Bet sutartys dažniausiai sudaromos elektroninėmis priemonėmis, tad atidžiai jos neskaitomos.

"Žmogui sunku suvokti daugybę punktų ir nuostatų, kuriuos pasirašo, – teigė teisėjas. – Ypač sunkiai suprantamos tos sąlygos, kiek reikės mokėti, jeigu paskolos negrąžins laiku. Jei žmonės mano, kad jų teisės pažeidžiamos, jie turi daugybę galimybių jas ginti. Vienas būdų – reikalauti pripažinti kredito sąlygas negaliojančiomis kaip nesąžiningas. Pavyzdžiui, nurodyta didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties nesilaikymą. Arba įrodinėti, kad vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo".