Meksiką laikė namais

52-ejų A. Žvinklys Meksiką ilgą laiką laikė savo tikraisiais namais, šioje šalyje lietuvis praleido 22 metus.

Vyras pasakojo dirbęs laisvai samdomu darbuotoju turizmo srityje, restoranuose, logistikos kompanijose, rūbų dizaineriu, modeliu ir net truputį aktoriumi. Visą šį laiką lietuviui pavyko išlaikyti turisto statusą.

„Dirbau vienoje didžiausių kelionių agentūrų, priimdavau lietuvių turistus Kankūno kurorte. Meksika buvo tapusi mano namais. Ten – nuostabūs paplūdimiai, fantastiškai skanus maistas, saulė, įdomios lankytinos vietos, senųjų kultūrų palikimas. Meksika – labai patraukli šalis, jei atmestume nesaugumą. Stebino žmonių nuoširdumas, paprastumas ir svetingumas. Ten radau tai, ko man trūko Lietuvoje. Be to, ten labai paprasta gauti darbą, ypač jei moki ne vieną kalbą. Visai nebūtina turėti darbo leidimą, moka grynaisiais, ir niekam niekas nerūpi. Tas paprastumas, meilė žmonėms, laisvumas paperka“, – apie pasirinkimą gyventi tolimoje šalyje kalbėjo A. Žvinklys.

Vis dėlto per gyvenimo Meksikoje metus jis pasakojo buvęs penkis kartus užpultas Meksiko mieste. Bet viskas buvo paprasta – atiduodi piniginę bei telefoną ir esi laisvas.

Kad teks susidurti su vietos mafija, būti pagrobtam, išgyventi kankinimus ir net žvelgti mirčiai į akis, A. Žvinklys negalėjo nė įtarti.

Žadėjo sukapoti į gabalus

Šiemet vasario 17-osios naktį grįžtant namo prie A. Žvinklio privažiavo automobilis ir kažkokie žmonės įgrūdo jį į vidų.

Vėliau lietuvis pasakojo, kad mašina labai greitai važiavo apie ketvirtį valandos. Vyras jautė, kaip didžiuliu greičiu lekiantis automobilis skriejo šunkeliais, buvo daug dulkių. Galiausiai mašina atbula įvažiavo į kažkokio namo garažą. Ten prasidėjo lietuvio kančios.

Vienintelis pagrobėjų tikslas buvo 5 tūkst. JAV dolerių išpirka. A. Žvinklio telefone neradę jo artimųjų kontaktų, jį kankino – daužė automato buožėmis.

Trečią dieną prie galvos pridėjo pistoletą ir paklausė, koks mano paskutinis noras.

„Trečią dieną prie galvos pridėjo pistoletą ir paklausė, koks mano paskutinis noras. Norėjau pakalbėti su mama. Paklausė, kokia kalba su ja kalbėsiu. Kai pasakiau, kad lietuviškai, jie susivokė, jog nesupras, ką aš sakau, ir liepė pasirinkti kitą norą. Jie bandė pasinaudoti mano telefone rastais meksikiečių kontaktais, bet vis tiek nieko nepešė ir ketvirtą dieną tiesiog išmetė mane pusnuogį iš mašinos nepažįstamoje vietoje. Prieš tai pagrasino, kad jei kam skųsiuosi ar pasakosiu, kas man nutiko, suras mane ir sukapos į gabalus“, – pasakojo A. Žvinklys.

Vyras spėjo, kad pagrobėjams po keturių dienų kankinimų paaiškėjo, jog apsiriko, norėjo pagrobti visai kitą asmenį. Tai dar labiau išgąsdino lietuvį, nes jie galėjo juo tiesiog atsikratyti.

Gąsdindami pagrobėjai gyrėsi jau nužudę daugybę žmonių, o jų kūnų iki šiol dar niekas nerado.

Priglaudė nepažįstami kaimiečiai

Pro šalį važiavo valstiečiai, jie rado kruviną vyrą be rūbų, jo pagailėjo ir, įkėlę į savo mašiną, parsivežė namo. Lietuvis buvo toks silpnas, kad pats negalėjo pajudėti.

„Tie visiškai nepažįstami žmonės mane priglaudė, nuprausė, pamaitino, davė šiokių tokių rūbų, vaistų. Aš tų žmonių nepažinojau, bet būdami geros širdies ponas Miguel Ochoa Salcido, ponia Maria Arias Martines ir jų vaikai mane išgelbėjo ir tapo mano antrąja šeima“, – pasakojo A. Žvinklys.

Vyras teigė, kad buvo lūžę keli šonkauliai ir sumušta galva. Buvo sunku judėti, kvėpuoti, dar baisiau – kosėti. Pasakodamas, kaip buvo kankinamas, vyras minėjo, kad pagrobėjai kišo jam virbalus po nagais, pjaustė rankas.

„Manau, pagrobė mane todėl, kad aš – užsienietis. Juk kitas gymis iškart matyti. Meksika – labai nesaugi šalis. Naujienose nuolat mirga pranešimai apie panašius nusikaltimus. Po mano įvykio valstijoje, kurioje aš gyvenau, buvo rasta per 100 maišų su žmonių kūnų dalimis, po savaitės dar pusė tiek. Anksčiau galvodavau, gal tie žmonės buvo skolingi ar turėjo kokių verslo reikalų su gaujomis. Tikrai nemaniau, kad aš, lietuvis, ramiai gyvenantis ir beveik nieko neturintis toje šalyje galėčiau būti pagrobtas“, – atviravo žmogus.

Suvargo: pagrobimo metu patyręs įvairių traumų A. Žvinklys atsigavo sunkiai, vėliau jam teko dirbti įvairius fizinius darbus. A. Žvinklio asmeninio archyvo nuotr.

Turėjo prižiūrėti arklides

Du mėnesius lietuvis neturėjo prieigos prie interneto ir niekam negalėjo pranešti apie savo padėtį.

Kai A. Žvinklys ėmė sveikti, meksikiečių šeima pasiūlė jam atokioje fermoje prižiūrėti avis ir arklides. Iki tol fizinio darbo nedirbęs lietuvis ėmėsi sunkaus triūso. Taip jis užsidirbdavo maistui, įsigijo telefoną ir nusprendė kreiptis į savo tėvynės atstovybę.

„Man reikėjo pagalbos. Aš neturėjau ko valgyti, buvau pusnuogis, neturėjau kur atsigulti, praradęs dokumentus. Buvau siaubingoje padėtyje, man reikėjo su kažkuo pasikalbėti, iš savo šalies atstovybės norėjau bent jau paguodos. Laukiau bent jau žmogiškos pagalbos“, – apie savo viltis bendraujant su Lietuvos atstovais teigė A. Žvinklys.

Meksikoje yra tik Lietuvos garbės konsulas, su juo vyras pirmiausia ir susisiekė.

Paklaustas, kokios pagalbos tikėjosi iš Lietuvos diplomatinės atstovybės, A. Žvinklys prisiminė atvejį, kai dar jaunystėje turėjo problemų Danijoje. Esą Lietuvos ambasada šioje šalyje turėjo kambarių, kur į bėdą patekę tautiečiai galėjo prisiglausti.

Garbės konsulas Meksikoje susisiekė su Lietuvos ambasada JAV ir pranešė apie Lietuvos Respublikos pilietį ištikusią nelaimę.

Kam reikalingos mūsų šalies atstovybės užsienyje, jei jos negali padėti į bėdą patekusiam piliečiui?

Sušelpė ambasadorius

„Laukiau, kad mano šalies diplomatai tuoj atvažiuos, suteiks man prieglobstį, duos kokį čiužinį, atveš bent kojines ar kelnes. Tikėjausi nors labdaros rūbais, avalyne, juk mane išmetė beveik nuogą, o ne šalto laiško, kuriame buvo frazė: „Užjaučiame dėl tokios situacijos“. Lietuvos atstovai nieko man nepasiūlė. Kam reikalingos mūsų šalies atstovybės užsienyje, jei jos negali padėti į bėdą patekusiam piliečiui? Aš buvau vienas iš gal 500 lietuvių, gyvenusių Lotynų Amerikoje. Ar nebuvo galima padėti vienam žmogui?“ – piktinosi A. Žvinklys.

Prisimindamas bendravimą su garbės konsulu Meksikoje Ronénu Waisseriu Landau, klaipėdietis tikino, kad šis žmogus jam nuoširdžiai padėjo, bet ne kaip gimtosios šalies atstovas, o kaip privatus asmuo.

Lietuviui jis nusiuntė pinigų maistui, padėjo susisiekti su šeima.

Už bilietą sumokėjo broliai

„Iš Lietuvos ambasados JAV gavau du pasiūlymus: grįžti į Lietuvą, bet už kelionę bei laikinųjų dokumentų gavimą sumokėti pačiam, arba laukti iki gruodžio, kai Lietuvos atstovai atvažiuos į Meksiko miestą ir pagamins naują pasą. Jei būčiau sutikęs, pusmetį būčiau gyvenęs be dokumentų, negalėčiau įsidarbinti ir gyvenčiau baimindamasis, kad mane pagaus kaip nelegalą ir ištrems. Jaučiausi atstumtas ir dar labiau netekęs vilties. Buvo momentas, kai galvojau, kad niekada nebegrįšiu į Lietuvą. Mano tėvai – pensininkai, jie negali nupirkti man lėktuvo bilieto, kainuojančio per tūkstantį eurų. Jiems buvo patarta parduoti ar užstatyti savo namą, mašiną. Man reikėjo pagalbos tuo momentu, o ne kai tėvai parduos namą. Lietuvos valstybės atstovams tai buvo nesuprantama“, – piktinosi A. Žvinklys.

Už lėktuvo bilietą į Lietuvą sumokėjo klaipėdiečio broliai. Jie atsiuntė pinigų ir kitoms išlaidoms. Laikiną kelionės dokumentą jam išdavė Vokietijos konsulas Meksikoje.

Liepos 6-ąją A. Žvinklys pagaliau grįžo į gimtąją Klaipėdą.

Veikė pagal įstatymus

Dienraščio korespondentai susisiekė su Lietuvos Respublikos ambasada JAV.

Atsakydami į pateiktus klausimus ambasados darbuotojai patvirtino, kad A. Žvinklys iš tiesų kreipėsi į Lietuvos garbės konsulą Meksikoje. Jis informavo ambasadą Vašingtone, o ši pati elektroniniu paštu susisiekė su piliečiu.

„Susirašinėdama su A. Žvinkliu ambasada siekė išsiaiškinti, kaip galėtų padėti piliečiui, ir informavo, kad Lietuvos teisės aktai nenumato galimybės tokiu atveju Lietuvos pasą išduoti nuotoliniu būdu. Todėl ambasada galėtų išduoti tik laikiną dokumentą grįžti į Lietuvą, o piliečiui nepageidaujant keliauti į Lietuvą, pranešta, kad šių metų IV ketvirtį yra numatyta surengti konsulinę misiją, kurios metu pilietis galėtų Meksikoje pateikti prašymą asmens dokumentams pakeisti. Kaip visada tokiais atvejais, asmeniui dėl pagalbos, taip pat ir finansinės, pasiūlyta pirmiausiai kreiptis į artimuosius, prireikus – su ambasados pagalba“, – paaiškino ambasados darbuotojai.

Toliau patikinta, kad Lietuvos garbės konsulas taip pat bendravo su piliečiu telefonu ir elektroniniu paštu, suteikė asmeninę finansinę pagalbą.

A. Žvinklys buvo informuotas, kad egzistuoja galimybė gauti materialinę pagalbą iš valstybės biudžeto, asmeniui įsipareigojus ją grąžinti grįžus į Lietuvą. Tačiau tokia materialinė pagalba gali būti suteikiama išimtiniais atvejais, kai nėra jokių galimybių nukentėjusiam piliečiui gauti pagalbos iš kitų šaltinių.

„Pilietis į ambasadą dėl tokios konsulinės pagalbos nesikreipė, pagalbą jam suteikė artimieji, o ambasada tarpininkavo, kad Vokietijos garbės konsulas, turintis tokią teisę, jam išduotų laikiną kelionės dokumentą kelionei į Lietuvą, – paaiškino ambasados darbuotojai. – Vadovaujantis Lietuvos Respublikos konsuliniu statutu, konsuliniai pareigūnai veikia tik įstatymų nustatyta tvarka ir negali veikti kaip asmens, kuris kreipiasi konsulinės pagalbos, teisiniai atstovai.“