Apie tai, kaip katalikai žemaičiai ir evangelikai liuteronai laukdavo Kalėdų, klaipėdiečiams uostamiesčio etnokultūros centre pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė ir Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė ir etnologė Indrė Skablauskaitė bei nuo Priekulės kilusi Irena Ungaro.

Kai kuriems susirinkusiesiems žemaičių ir šišioniškių kalbos galėjo pasirodyti sunkiai suprantamos.

Vakaro viešnios atvažiavo ne tuščiomis – stalai buvo nukrauti Kūčių vaišėmis.

Daugelis stebėjosi – klaipėdiškių vaišės itin gausios mėsos gaminių, desertų receptai labai sudėtingi, ilgai gaminami, o dovanėlėse vaikams – ir egzotiški vaisiai.

Ne kiekvienas žino, kad eglišakių vainikas į mūsų tradiciją atkeliavo iš Mažosios Lietuvos. Jis neretai būdavo pakabinamas raudonais kaspinais, puošiamas keturiomis žvakėmis, kiekviena – vienai adventinio laiko savaitei.

Pasirodo, mažalietuvių moterys jokiu būdu per adventą nepešiodavo plunksnų, nes tikėjo, kad dėl to skaudės galvą, o žemaitės ilgais, tamsiais vakarais noriai imdavosi šio darbo.

Papročiai, kuriuos liudija vyresni žmonės ir etnografijos žinovai, atspindi ir šių dviejų regionų žmonių turtinę padėtį. Žemaičių vaikai Kalėdoms gaudavo saują riešutų, obuolį ar saldainį.

Klaipėdiškių mažieji buvo pratę gauti iš popieriaus susuktą tūtą, kurioje rasdavo sausainių, saldainių ir net apelsinų. Kalėdoms būdavo įprasta mergaitėms padovanoti naują suknelę ar lėlytę, berniukams – peiliuką ar kokį nors žaislą.

Ant klaipėdiškių stalo Kūčių vakarą puikuodavosi kepta antis, kimšta slyvomis ir obuoliais, arba kumpis, jie gardžiuodavosi keliskart pertrintu, gausiai paskanintu prieskoniais kepenų paštetu, mėgo ypatingą žirnių su mėsos padažu patiekalą. Vaikai laukdavo, kada galės gardžiuotis imbieriniais meduoliais, marcipaniniais skanėstais.

Žemaičiai Kūčių vakarą dažniau mėgaudavosi valgiais su silke, įvairiomis daržovėmis, bulves skanindavo kanapių spirgine, kepdavo purų pyragą, kūčiukus užsigerdavo kisieliumi arba aguonų pienu.

Vakaro dalyviai po pokalbio apie maistą, rūbus bei šventinius papročius vaišinosi, kalbino viešnias, bendravo tarpusavyje, dalijosi savo patirtimi.

Klaipėdos etnocentras visą adventinį laikotarpį tampa jaukiais namais norintiesiems susipažinti su tradicijomis.