Įvairių uostamiesčio erdvei būdingų nuorodų kupiname Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje vystomas pasakojimas apie Poetą ankstyvaisiais nepriklausomos šalies metais nepritampantį naujame, godžiame kapitalistiniame pasaulyje.

Prieš pat naujus metus, sausio 28–29 dienomis, „Pašaliniams draudžiama“ Klaipėdos dramos teatre bus rodomas paskutinį kartą.

Gyvenimo etapas

„Tai buvo vienas iš pirmųjų vaidmenų Klaipėdos dramos teatre ir dar didžiojoje scenoje. Pirmas darbas su Oskaru Koršunovu“, – pasakojo Poeto vaidmenį atliekantis aktorius Jonas Baranauskas. Jam šis vaidmuo, kaip pats apibūdina, gyvenimo etapo vaidmuo, „spektaklyje vaizduojamas laikas, kai Lietuva išlaisvėjo, tai ir kultūrinio virsmo laikas. Kai buvo statomas „Pašaliniams draudžiama“, mane domino užribis, subkultūros, prieš sistemą einančio žmogaus idėja, tad Poetas buvo artimas. Apibūdinčiau jį kaip gyvenimo etapo vaidmenį, keistas jausmas, kad jis baigiasi“. Aktorius prisiminė, kad iš pradžių, nors personažas ir imponavo, buvo sunku jį perteikti, „režisierius prašė būti scenoje, stebėti aplinką, sugerti ją. Dar sakydavo, kad jei bus pagrindinis personažas – bus ir spektaklis“.

Pjesės autorius G. Grajauskas minėjo, kad rašydamas „Pašaliniams draudžiama“ vaizdavo labai konkretų laikotarpį, ir nors jis praėjo, kai kurie dalykai lieka nepakitę, „viena vertus, šita pjesė yra konkretaus laikmečio aprašas – ankstyvieji Nepriklausomybės metai, pirmasis dešimtmetis. Daug atributų yra iš ten – ir personažų leksika, ir akivaizdžios, publikos puikiai atpažįstamos situacijos. Daugelis vyresnės kartos žmonių yra patyrę ką nors labai panašaus, kokį nors „darbo optimizavimą“... Šiandien tai rezonuoja dar kitaip – akivaizdu, kad visgi dar nedaug pasikeitėme per praėjusius dešimtmečius. Labai panašūs dalykai vyksta ir dabar – gal tik nebe taip masiškai, ir „burtažodžiai“, skirti akių dūmimui, pasikeitė. Manau, publika jaučia ir tai“.

Augantis spektaklis

„Auksiniam scenos kryžiui“ už Valdininkės vaidmenį šiame spektaklyje nominuota aktorė Eglė Jackaitė pasakojo, kad kurdama šį personažą atrado vieną iš esminių savo profesijos tiesų, „prisimenu, kad man buvo labai lengva, paprastai personažai gimsta sunkiai, reikia daug pastangų, o tąkart buvo lengva. Kas ten vyksta? Aš išeinu į sceną ir dainuoju „dulkėtuose kabinetuose mes senstame iš lėto“ – prieš mane mikrofonas, o aš tiesiog stoviu ir dainuoju. Viskas vyksta tarsi savaime ir žmonės klausosi nuščiuvę, žiūri į mane. Supratau, kaip svarbu būti organiškai, tarsi nesistengi, bet iš tavęs liejasi istorija. Per Valdininkės vaidmenį visiškai pagavau tą principą“.

Netikėtą susitikimą su savo kūriniu spektaklio statymo procese išgyveno ir G. Grajauskas, jis pats pasirodo scenoje, tampa savo pjesės dalimi, „jei ne Oskaras, nebūčiau grojęs scenoje. Nors pjesė ir buvo parašyta muzikiniam spektakliui, būtent jo pasiūlymas buvo groti spektaklyje ir man pačiam, „gyvai“. Repeticijų metu jo prašymu kiek išplėtojau pagrindinio personažo meilės istoriją. Smagu, kad Oskaras iš karto puikiai pajuto pjesės atmosferą – autoironišką, kiek pankišką, persmelktą gruboku humoru. Labai smagus patyrimas buvo dirbti su kompozitoriumi Antanu Jasenka. Kažkada seniai, klausydamasis Antano kūrybos, pagalvojau – būtų labai įdomu su juo kartu padirbėti. Per „Pašaliniams draudžiama“ tai ir išsipildė“.

Spektaklyje skambančios dainos susilaukė tokio auditorijos palaikymo, kad ilgainiui net buvo išleistos atskiru CD disku.

Laiko atnešta branda

„Jaučiuosi ne itin džiugiai, ką jau čia slėpti“, – klausiamas, kaip jį veikia žinojimas, kad spektaklis scenoje pasirodys paskutinį kartą, sakė G. Grajauskas. Jo nuomone, kaip besikeistų pasaulis, pašaliniai tebėra jo dalis. „Manau, realybė vis dar tebėra ne itin atlaidi bet kokiam kitoniškumui. Jautresnieji turi užsiauginti storesnę odą. Na, o gudresnieji gali paversti dvasingumą preke ir sėkmingai jį pardavinėti. Nieko naujo po saule“, – apibendrino pjesės autorius.

Kalbėdamas apie Poetu perteikiamo prie materialistinėmis vertybėmis grįstos visuomenės nepritampančio žmogaus idėją, J. Baranauskas svarstė, kad užribis nebėra toks platus, o subkultūra laikyti reiškiniai tampa priimtinais ir netenka savo kitoniško statuso, „kartais atrodo, kad viskas labai susiniveliavo, esame jautresni ir politiškesni“, bet, anot jo, pati prieš sistemą einančio žmogaus idėja lieka aktuali ir svarbi.

Aktorius atkreipė dėmesį ir į tai, kad ilgas spektaklio gyvavimo laikas neišvengiamai keitė ir jo paties santykį su vaidmeniu, „pačioje pradžioje tikrai daug lengviau žiūrėjau į savo personažą, bet einant laikui, įgaudamas vis daugiau gyvenimo patirties, pastebiu vis kitas tekste atsiveriančias problemas. Gyvenimo svoris persiduoda ir personažui“.

Anot E. Jackaitės, ilgas spektaklio gyvavimas scenoje – dovana aktoriui, „tiek ilgai vaidinant atsiranda kažkas daugiau, vis labiau išlaisvėji, personažo charakteris darosi vis įdomesnis. Laisvėje gimsta kūryba. Mėgaujuosi vaidindama Valdininkę ir jaučiu, kad publika taip pat mėgaujasi“.

Sužinojusi, kad gruodį „Pašaliniams draudžiama“ rodomi paskutinį kartą, aktorė neslėpė emocijų: „tai nepaprastai brangus vaidmuo. Protu suvoki, kad viskas, kas prasidėjo, turi ir pabaigą, bet emociškai paleisti sunku. Kita vertus, net jei spektaklis nebebus rodomas – jis liks manyje. Kiekvienas vaidmuo atskleidžia kažkokį naują atspalvį mumyse, tad Valdininkė toliau gyvens manyje“.

„Pašaliniams draudžiama“ rodomi gruodžio 28–29 d. Klaipėdos dramos teatre.

Bilietai www.kdt.lt