Baigiantis vasarai, tradiciškai paskutinįjį rugpjūčio savaitgalį, Danijos pietuose esančiame mieste Tonder vyksta muzikos festivalis, kurį bet kuris klaipėdietis galėtų palyginti su mūsiške Jūros švente. Šis renginys tampa švente ne tik šio miestelio, jo apylinkių, bet ir svarbiu įvykiu kelių valstybių gyventojams.

Kitąmet - jubiliejus

Pačiame pietiniame Danijos pakraštyje esantis Tonder yra visai nedidukas – jame gyvena vos apie pusaštunto tūkstančio žmonių. Istoriniuose šaltiniuose minimas jau 12 amžiuje ištisus metus miestelis gyvena ramų ir tvarkingą gyvenimą. Kadangi jis yra įsikūręs žemdirbiškame krašte, daugelio tonderiečių gyvenimas susijęs su būsimu derliumi.

Rugpjūčio pabaiga jiems yra šventė – baigiasi darbai laukuose, o į miestelį ateina nuo trečiadienio iki sekmadienio besitęsiantis festivalis.

Pirmą kartą jis buvo surengtas 1974 metais. Oficialiai teigiama, kad tai - vienas svarbiausių tradicinės ir šiuolaikinės liaudies festivalių muzikos Europoje. Tačiau bet kuris vietos gyventojas pasakytų, jog tai roko arba folk roko muzikos renginys.

Ne visi norintieji tilpo

Kiek žiūrovų sutraukia nuo vidurdienio iki vidurnakčio daugybėje miestelio aikščių bei kavinių vykstantys koncertai, suskaičiuoti sunku. Už šiuos koncertus mokėti nereikia.

Tačiau tikrieji melomanai jau baigiantis metams skuba įsigyti bilietus į koncertus, rengiamus uždaroje festivalio teritorijoje. Anksčiau žiūrovai pirkdavo bilietus į kiekvieną koncertą atskirai, tačiau šiemet rengėjai nusprendė, jog logiškiau parduoti bilietus dienai ar net visam festivaliui vienu kartu.

Uždaroje teritorijoje vyksta elitiškiausi, garsiausių Europos bei Amerikos atlikėjų koncertai, už kurių kiekvieną kitu atveju tektų sumokėti ne mažiau nei už visos dienos bilietą festivalyje.
Didžiuliame plote šiemet buvo įrengtos keturios palapinės, kuriose tilpo nuo 300 iki 3,2 tūkst. žiūrovų. Didžiausias kiekis žmonių galėjo klausytis koncertų aplink sceną įrengtą po atviru dangumi.

Klausytojų susidomėjimas buvo toks didelis, kad festivalio dienomis norintieji nebegavo bilietų. Buvo parduodami visų koncertavusių grupių kompaktinės plokštelės, o šalia kioskų užsidėjus ausines galima buvo išgirsti jų kūrinius.

Nevengė pagyrų ir pašaipų

Šiemet festivalio žvaigždėmis tapo airių atlikėja Sinéad O'Connor, portugalė fado dainų atlikėja Mariza, žymiojo Leonardo Cohen sūnus Adam Cohen.

Daugelis žvaigždžių atvirai kalbėjo apie ypatingą festivalio dvasią, bet tuo pačiu nevengė pasišaipyti iš santūriųjų danų, kurie panirę į muziką tiesiog pūpsojo savo kėdėse sunėrę rankas ant krūtinės.

Mokamoje zonoje per kelias dienas pasirodė per 50 grupių. Koncertai buvo organizuoti taip, kad vos nutilus muzikai didesnėje scenoje greta jos tuojau pat prasidėdavo kitos pasirodymas atviroje erdvėje.

Ko gero, puikiai organizuotų festivalių bei miesto švenčių po pasaulį pavažinėję klaipėdiečiai yra matę ir nenoromis kaskart lyginę juos su mūsiške Jūros švente ar Pilies džiazo festivaliu.

Kiekvienoje kabinoje - rankšluostis

Vienas aktualiausių kiekvienam žmogui, kad ir kokio stiliaus muziką mėgsta, yra tualetų klausimas.

Tonderyje uždaroje teritorijoje per kelias dienas apsilankė kelios dešimtys tūkstančių žmonių, tačiau eilutės prie tualetų išsirikiuodavo tik trumpam, kai po valandą ar ilgiau trukusio koncerto žmonės pasipildavo iš koncertų salių.

Tualetai čia – mediniai nameliai ant ratų, kur kiekvienoje kabinoje buvo ne tik tualetinio popieriaus, bet ir kriauklė, muilas bei baltas frotinis rankšluostis.
Miestelyje tikrą euforiją sukeldavo tvarkdariai.

Baltais kombinezonais vilkintys savanoriai traukė didžiulį vežimą. Dar keturi žmonės rinko iš šiukšliadėžių atliekų kupinus maišus. Visa tai jie darė su tokiu smagumu ir net pasididžiavimu, kad, rodėsi, minia žiūrovų turėtų pavydėti jiems šios veiklos.

Linksmi, smagiai nusiteikę, dainuojantys, mojuojantys žmonės nė kiek nesigėdijo šio darbo.

Vietos gyventojai pasakojo, jog savanoriai festivalyje atsirado visai neseniai, nes anksčiau, kad ir kiek miesto valytojai stengdavosi, šventės dienomis gatvėse netrūko šiukšlių.

Policijai darbo nėra

Pagrindinis festivalio gėrimas, be abejo, - alus, dažniausiai užsisakomas maistas – ypatingai skanios dešrelės su garstyčiomis.

Jokių kopūstų, jokių žirnių ar kruopų košių, kurių kokybė neretai tampa tikru išbandymu skrandžiui.

Dieną atėję į šventę žmonės sutemus visi aliai vieno būna lengvai apšilę. Tačiau neteko matyti nė vieno policininko. Vienas tonderietis bandė tikinti, kad jie dirba neuniformuoti, o kitas stebėjosi, kam jų reikia, juk visi laimingi ir patenkinti, niekam jokios grėsmės.

Tik išvažiuojant iš miesto keli pareigūnai stebėjo, ar laikomasi eismo taisyklių.

Pakankamai triukšmingi koncertai užtruko iki gilios nakties, tačiau organizatoriai ar kokie kiti funkcionieriai neskubėjo traukti laidų iš garso aparatūros.

Nė vieno bambeklio

Senamiestyje gyvenantys žmonės nesipiktina dėl triukšmo. Priešingai, daugelio jų languose iki vėlumos dega šviesos, o didesnioji jų dauguma patys smagiai leidžia laiką aikštėse.

Nepigiuose koncertuose didžiąją žiūrovų dalį sudaro brandaus amžiaus žmonės. Danai nesipuikuoja savo turtine padėtimi, todėl nesupranti, ar pievutėje ant pledo gulinėja ir muzika mėgaujasi turčius, ar darbininkas.

Į koncertus žiūrovai traukė šeimomis. Kad vaikų netraumuotų garsi muzika, dažnam mažyliui teko priprasti būti su ausinėmis.

Jaunesni ir labai garbaus amžiaus žmonės vaikštinėjo susikibę už rankų, nė kiek nesigėdydami savo amžiaus.

Į mažutį Tonder miestelį suplūdo žiūrovai ne tik iš visos Danijos, bet ir Vokietijos, Anglijos, Olandijos. Rusiškai ar lietuviškai kalbančių girdėti neteko. Tačiau kitąmet, kai festivalis bus surengtas 40-ąjį kartą ir, kaip tikimasi, bus ypatingai įdomus, į šį Danijos provincijos miestelį gali atkeliauti žiūrovai iš dar toliau.