Teismui pateiktame ieškinyje V. Čepinskis nurodė, kad apie 1957 m. jo velioniui tėvui kaip šeimos relikvija atiteko jo dėdės smuikas. Kurį laiką juo grojo jo tėvas, tačiau, kai V. Čepinskis baigė mokslus JAV, tėvas minėtą smuiką perleido į jo rankas. Pastarasis smuiką suremontavo ir grojo juo Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje. Kai jis susituokė su I. Čepinskiene, kuri tuo metu ruošėsi groti Gridono Kremerio orkestre, jos turimas smuikas netiko orkestro vadovui, tuomet V. Čepinskas pasiūlė jai pasinaudoti tėvo duotu smuiku.

V. Čepinskio teigimu, jis ne kartą prašė buvusios žmonos geranoriškai grąžinti paskolintą smuiką, tačiau ji teigė neturinti lėšų įsigyti kito smuiko, nes šis smuikas reikalingas jai ,,uždirbti vaikui duoną“. Anot smuikininko, tai jų šeimos relikvija, todėl jis nori susigrąžinti šį senovinį instrumentą. Be to, tokia valia buvo ir jo velionio tėvo.

Teismas, apklausęs liudytojus ir surinkęs kitus svarbius įrodymus, nustatė, kad smuikas nuosavybės teise priklauso V. Čepinskio šeimai.

Teismas atmetė atsakovės I. Čepinskienės motyvą, kad V. Čepinskis neįrodė, jog smuiką jis paveldėjo iš tėvo kaip šeimos relikviją ir kad šis smuikas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Teismas sprendime pažymi, kad papročiai, kaip vienas iš teisės šaltinių, nustato, kad šeimos relikvijos yra perduodamos iš kartos į kartą. Ne visada tokių daiktų paveldėjimas yra įforminamas oficialiu dokumentu, o laikoma fakto pripažinimu.

Šis sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui.