Revizavo tik dalį nuosprendžio

Prabangoje besimaudančiam A.Pukeliui skirta 376 eurų įmoka į minėtą fondą, kurią jis privalės sumokėti per metus, panaikinus ankstesnio Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl neteisėto E.Daktaro laisvės atėmimo, esą nepanaudojus smurto.

Prokuroro skundą dėl tokio Kauno apylinkės teismo teisėjo Virginijaus Kalkausko sprendimo nagrinėjusiai Apygardos teismo teisėjų kolegijai (Danutė Giačaitė, Jurgis Kiškis, Valdas Vitunskas) įrodymų, kad E.Daktaras buvo įmestas į Šviniaus „Mercedes Benz“ bagažinę prievarta, pakako. Tačiau ji taip pat nerado patikimų objektyvių įrodymų, kad Švinius tai padarė ne vienas ir kad būtent jis, atimdamas E.Daktarui laisvę, sulaužė šiam delnikaulį bei nuskėlė keturis dantis, o ne pats H.Daktaro sūnus taip susižalojo, būdamas tąnakt gerokai įkaušęs ir bandydamas išsilaisvinti iš bagažinės.

Kas sutrikdė Švinių?

Ilgiausiai ši teisėjų kolegija sugaišo, spręsdama, ar galima patikėti Šviniaus dievagojimusi, kad jis daugiau nenusikals. O tai būtina sąlyga, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikant. Priimdama teigiamą sprendimą, kolegija atsižvelgė, kad A.Pukelis nėra pripažintas pavojingu recidyvistu, turi aukštąjį išsilavinimą, yra bendrovės direktorius, charakterizuojamas teigiamai (ir darbovietės, ir Lietuvos futbolo federacijos, ir Evangelikų liuteronų bažnyčios, kurios nariu yra,  klebono) bei sumokėjęs visas anksčiau teismų jam skirtas baudas.

Pats Švinius po naujojo nuosprendžio paskelbimo buvo sutrikęs. „Ne tuos mokslus baigiau, kad galėčiau vertinti tokį teismo sprendimą“, – tik tiek šį kartą jis tepasakė žiniasklaidai.

„Mes siekėme visiško išteisinimo“, – trumpai papildė A.Pukelio advokatas Nerijus Strazdas. Atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius, asmuo, kuriam taikyta ši įstatymų išlyga, negali nei nusikalsti, nei nusižengti artimiausius vienerius metus, nes tam įvykus jis jau gali būti baudžiamas ir už naują nusikaltimą, ir už tą, nuo atsakomybės už kurį pavyko išsisukti.    

Byla virto cirku

Kaip jau rašyta, atnaujintas įrodymų tyrimas šioje byloje buvo panašus į dviejų po pamokų paliktų pirmokų atgailą. Sunku buvo atpažinti ir teismo malonės avinėlio balsu prašantį Švinių, ir jam padėti puolusį E.Daktarą.

„Jeigu teismas tiki, kad aš ateityje nedarysiu nusikaltimų, prašau mus sutaikyti,“ – tada prašė Švinius. Tačiau teisėjų kolegijos pirmininkei priminus, kad taikantis būtinas prisipažinimas, jis vėl davė iš esmės tokius pačius parodymus, kaip ir šią bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme, – kad įkėlė E.Daktarą į bagažinę vienas. Esą jokių bendrininkų jis neturėjo. Ir neva H.Daktaro sūnaus nemušė. Esą turėjo tikslą tik šį pažeminti. Tačiau galiausiai sutiko, kad būdamas ištiktas didelio streso galėjo grumtynių metu suduoti E.Daktarui delnu, taip nuskeldamas keturis jo dantis.

„Mano gyvenime tokio streso dar nebuvo – paskambino verkianti dukra ir papasakojo, kas atsitiko mano mylimai moteriai, mano vaikų motinai, su kuria mes jau 18 metų kartu!“, – vos valdėsi Švinius. Matydamas tai, E.Daktaras, beveik kaip muilo operos herojus, puolė jam į pagalbą: „Supraskite, situacija buvo emocinga. Jeigu mano mylimai moteriai būtų atsitikę kažkas panašaus, dar nežinau, kaip būčiau elgęsis ir aš.“