Ne kartą lankęsi muziejuje „Atominis bunkeris“ turėtų pastebėti, kad čia liko mažiau raudonos spalvos ir sovietinių simbolių. Dabar čia apstu eksponatų piešiančių Lietuvą skirtingais istoriniais etapais. Bene vaizdingiausia naujoji ekspozicija, perkelianti į tarpukario Kauną ir atverianti dviejų parduotuvių, kurioms vadovo žydai, duris.

„Mūsų nepriklausoma Lietuva faktiškai susikūrė kaip valstiečių valstybė. 1923 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, kaime gyveno daugiau kaip 84 proc. žmonių. O miestai buvo beveik kitataučių, daugiausiai žydų apgyvendinti. Archyvų duomenimis, 1905–1915 m. iš 485 stambesnių pramonės įmonių vos 15–20 proc. priklausė lietuviams, nes daugumos įmonių savininkai buvo žydai, – Istorijos muziejaus įkūrėjas ir siela Julius Urbaitis priminė, kad Vytautas Didysis, kurio biustą taip pat galima rasti muziejuje,  pakvietė žydus, kad pakeltų ekonomiką. – Žydai buvo geri prekybininkai ir savo profesinės srities specialistai. Įvairiose sferose žydai prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo, XIX a. jie itin ryškiai pasižymėjo tarp prekybininkų ir  amatininkų.“

Tuo metu veikė daug svarbių ir stambių žydų įsteigtų įmonių, kaip antai alaus darykla „I. B. Volfas-Engelman“, kojinių fabrikas „Silva“, batų fabrikas „Inkaras“, konditeriją gaminusi „Tilka“, tekstilės fabrikas „Cotton“, kartono fabrikas „Bekara – Kartonažas“. Ir nors dalies išvardintų įmonių neliko, J.Urbaičiui pavyko surasti daiktus, pasakojančius to meto istoriją.

„Štai čia žemės rutulio formos „Tilka“ dėžutė, kurioje buvo saldainiai. Retas egzempliorius. Čia – grietinėlė iš „Pieno centro“, o čia dar vienas labai įdomus dalykas, – Paėmęs į rankas popierinę dėžutę, pastatytą D.Rozmarino manufaktūros ir kolonialių prekių parduotuvės vitrinoje, J. Urbaitis pasakojo, kad pakuotės turiniu dėl greitesnio augimo ir riebumo buvo šeriami paršeliai. – Kaip jau supratote, šioje parduotuvėje buvo galima nusipirkti ir limonado, ir nuodų nuo kenkėjų, ir vanilinės cikorijų kavos, ir riebios silkės. Vaikai čia mėgdavo užsukti, nes visuomet gaudavo ledinukų. Norite? Paragaukite ir jūs.“ 

Vos už kelių žingsnių atkurta B.Rabinavičiaus parduotuvė lūžo nuo visai kitokio asortimento. Vienoje lentynoje stovėjo nedideli „Shell“ tepalų kanistrai, lygintuvai su Dovydo žvaigždėmis, kitoje kabėjo pjūklai, kirviai ir kiti panašūs daiktai.

Šiuo metu ekspozicijoje, sutalpintoje į du prekystalius, kone tūkstantis pačių įvairiausių eksponatų. J. Urbaitis pasakojo, kad ne vienerius metus trukusios paieškos kainavo ne tik daug pinigų, bet ir pareikalavo daug pastangų, o eksponatai, kuriuos jis surinko, iki šiol geidžiami ne vieno muziejaus ar kolekcininko.

„Nepadėjo nei skelbiu.lt, nei kitos platformos. Geriausiai veikė pasidalijimas žinia iš lūpų į lūpas, – Muziejaus įkūrėjas neslėpė, kad dėl kai kurių daiktų teko įveikti ir ne vieną tūkstantį kilometrų. – Kiek kainavo? Nenorėčiau detalizuoti konkrečių sumų, tik galiu pasakyti, kad tarkim, degtukų dėžutė atsiėjo 25 eurus.“ 

Ekspozicija neliko neįvertinta pirmųjų lankytojų. Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky susirinkusiems priminė ne tik Kauno, kaip pramonės sostinės statusą, bet ir kitą istorijos pusę.

„Žydai buvo ne tik pramonininkai ar architektai. Tai buvo žmonės, kurie dėl savo turėtų verslų vėliau neteko gyvybių“, – dėkodama už draugystę ir istorijos įamžinimą, F. Kukliansky J. Urbaičiui įteikė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų atminimo medalį.

Atidžiai apžiūrėjęs visus eksponatus, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas pasijuto lyg būtų įsėdęs į laiko mašiną, todėl neabejojo, kad tą patį pajus ir visi kiti čia užsukę tėvynainiai.

„Nustebino visi surinkti eksponatai. Atrodo taip, lyg parduotuvė čia ir būtų buvus. Manau, muziejuje turėtų apsilankyti ne tik kauniečiai, bet ir kitų miestų gyventojai. Žinoma, ir po pasaulį išsibarstę litvakai. Jiems įdomu sužinoti, kaip gyveno jų proseneliai, todėl čia jie pamatytų tikrą lobį“, – kalbėjo G. Žakas.

Muziejus atviras miestiečiams. Tiesa, reikalinga išankstinė registracija.