Balandį šešiuose Lietuvos miestuose ji pristatė dokumentinį filmą „Žodis iš S raidės“, pasakojantį jautrias nusižudyti bandžiusių žmonių istorijas.

Su L.Klein kartu atvyko ir vienas filmo herojų – Craigas Milleris, pats išgyvenęs keletą bandymų nusižudyti ir radęs išsigelbėjimą dalydamasis savo patirtimi su kitais. „Kauno dienos“ pokalbis su svečiais ne tik apie jautrų filmą.

Jo kūrėjai pastebi, kad nors savižudybės – aktuali XXI a. problema, apie tai kalbėti visuomenėje vis dar yra tabu.

Asmeninė patirtis

Paskatinta išgyvenimų, patirtų po tėvo ir brolio savižudybių, L.Klein nusprendė nutraukti šią tylą. „Šeimoje šia tema daug nekalbėdavome, – pripažino režisierė. – Jau studijuodama ir regėdama šiurpią statistiką, supratau, kad noriu kurti filmą būtent apie tai. Atlikdama tyrimą, suradau savižudybes išgyvenusių žmonių bendruomenę, taip susipažinau su Craigu. Jo istorija mane be galo palietė – tarsi lemputė nušvito suvokimas, kad egzistuoja žmonių, kurie jau buvo pasiekę tą ribą, tačiau išgyveno. Šiandien jie gyvena visai kitokį gyvenimą ir gali padėti kitiems.“ Tai buvo filmo kūrimo pradžia. Savo kūriniu L.Klein nesiekia bauginti žiūrovų šokiruojančiais skaičiais, ji nori įkvėpti ir parodyti, kad kitas būdas visada yra, tereikia jo paieškoti.

C.Milleris prisiminė, kad tuo metu, kai susipažino su L.Klein, JAV savižudybes išgyvenę žmonės buvo tarsi nematomi. Savižudybių prevencijos bendruomenės į juos žvelgė kaip į kliuvinius, todėl neskatino pasakoti savo istorijų.

Situacija pasikeitė tik prieš 5-6 metus, kai buvo suprasta, kad būtent šie asmenys gali suteikti informacijos apie savižudybių priežastis, atskleisti efektyvius pagalbos būdus.

„Visur regime tiek daug tyrimų ir statistikos, tačiau būtina ir sužinoti, kas slypi už visų šių skaičių. Džiaugiuosi, kad susipažinau su Lisa ir galiu tapti po visą pasaulį vilnijančių pokyčių dalimi“, – sakė vyras.

L.Klein pridūrė, kad būtent savižudybę išgyvenusių žmonių bendruomenė ją įkvėpė svarbiai misijai. „Kai pirmą kartą pamačiau Craigą, pasakojantį savo istoriją viešai, jaučiausi lyg roko koncerte – atmosfera buvo tirštutėlė, žmonės gėrė kiekvieną jo žodį, – prisiminė ji. – Juk būtent tikros istorijos atveria akis, padeda geriau suvokti savo ir kitų išgyvenimus.“

Kelis bandymus nusižudyti išgyvenęs C.Milleris teigia šiandien besidžiaugiantis jam suteikta antra galimybe. Ramybę vyras rado dalydamasis savo patirtimi su kitais, kuriant L.Klein filmą. Vis dėlto prisiminti sunkų laikotarpį nėra lengva.

„Pirmą kartą pajutau norą nusižudyti, kai man buvo aštuoneri, – pripažino jis. – Visuomenėje egzistuoja įsitikinimas, kad su vaikais apie tokius dalykus nereikėtų kalbėti. Tačiau taip tarsi pasakoma, kad iki tam tikro nustatyto amžiaus žmogus negali galvoti apie gyvenimą ir mirtį, mokytis, kaip susidoroti su negatyviomis mintimis.“

Vyro teigimu, jis vaikystėje nesijautė laimingas, buvo užgauliojimas vieno asmens, gyvenančio kaimynystėje, vėliau jam pasireiškė depresijos ir obsesinio-kompulsinio sutrikimo požymiai. „Niekam apie tai nepasakojau, jokiais būdais nebandžiau sau padėti, – pripažino jis. – Galiausiai, būdamas vos 20-ies, pasiekiau visišką dugną ir nusprendžiau, kad gyvenimo man jau gana. Laimei, likau gyvas – būtent supratimas, kad buvau priėjęs absoliučią ribą, man padėjo pasveikti.“ C.Milleris tuomet suprato turįs pakeisti savo gyvenimą radikaliai, kitaip bandymai save sunaikinti vis kartosis.

Kalbėti ir klausytis

L.Klein svarstė, kad priežastys, nuvedančios žmogų link tokio destrukcinio kelio pasirinkimo, gali būti įvairios – vaikystės trauma, psichikos sutrikimai, patirtas sukrėtimas – vis dėlto tai niekada nebus vienas įvykis. Būtent visas blokas neigiamų patirčių galiausiai palaužia žmogų ir nuveda jį iki siaubingos būsenos.

C.Milleris pritarė šiai minčiai, papildydamas, kad asmuo, pakliuvęs į juodų minčių spąstus, savo gyvenime trokšta pokyčių, bet nesijaučia galįs ką nors pakeisti.

„Man labai įsiminė vieno iš filmo herojų, Andrew, ištarta frazė, kad jis norėtų pasilikti, jeigu galėtų pakeisti savo gyvenimą. Tačiau juk iš tikrųjų įmanoma viską pakeisti, tereikia kreiptis pagalbos“, − pastebi jis.

Vis dėlto padėti kenčiančiam artimam žmogui dažnai sutrukdo įsišakniję mitai. Depresija neretai nėra priimama rimtai, ji sulyginama su bloga nuotaika, stresu. Taip pat tikima, kad apie norą nusižudyti kalbantis asmuo iš tikrųjų to tikrai nepadarys.

C.Milleris pastebėjo, kad savižudiškas kalbas artimieji ar draugai dažnai nuvertina kaip tiesiog siekį atkreipti dėmesį į savo problemas. „Net jeigu manai, kad padėtis nėra rimta, vis tiek turėtum padėti pagalbos prašančiam žmogui, – ragino jis. – Įvairūs mitai yra labai žalingi, nes priverčia nuvertinti realias asmens emocijas. Iš patirties galiu pasakyti, kad sunkiuoju periodu jaučiausi lygiai taip pat blogai, nesvarbu, ar kalbėdavau apie tai atvirai, ar slėpdavau savo jausmus. Tai buvo nuolatinė savižudiška būsena.“

Mūsų visuomenė nesijaučia patogiai kalbėdama ir klausydamasi apie neigiamas patirtis, tad tuoj pat stengiasi viską ištaisyti. Tačiau savižudiškų minčių atveju visko greitai ir paprastai pakeisti nepavyks.

L.Klein pridūrė, kad artimieji, patys to nenorėdami, neretai paneigia blogą etapą išgyvenančio žmogaus jausmus žarstydami jam menkaverčius patarimus. „Ant savižudybės ribos esančiam asmeniui įprastai patariama nesijaudinti, nusišypsoti, užsiimti joga ar panašiais hobiais. Tačiau tokie žodžiai sumenkina jo išgyvenimus. Sakome, kad būtina kalbėti apie savižudybių problemą, tačiau ne ką mažiau svarbu ir klausytis. Mąstantis apie savižudybę žmogus dažnai bando išsipasakoti, bet mes jo iki galo neišklausome“, – paaiškino ji.

Dėl šios priežasties C.Milleris skatina nebijoti kreiptis į paramos grupes – juk artimieji ne visada gali suprasti ir padėti. „Norėčiau, kad blogą etapą išgyvenantys žmonės suvoktų, jog egzistuoja tokių kaip jie – patyrusių tą patį ir galinčių suteikti vertingų patarimų, paremti“, – sakė jis. Filmo herojus pritarė L.Klein, kad savižudybių prevencija reikalauja ne tik kalbėti, bet ir išklausyti. „Kai tu stengiesi papasakoti apie savo būseną, bet esi nuolat pertraukinėjamas patarimų, kurių neprašei, jautiesi neišklausytas, nesuprastas, – atkreipė dėmesį jis. – Mūsų visuomenė nesijaučia patogiai kalbėdama ir klausydamasi apie neigiamas patirtis, tad tuoj pat stengiasi viską ištaisyti. Tačiau kai kyla savižudiškų minčių, visko greitai ir paprastai pakeisti nepavyks.“

Jo teigimu, derėtų suvokti, kad egzistuoja įvairių emocijų ir jausmų – jie nebūtinai bus teigiami, bet privalome juos priimti ir mokytis su jais susidoroti. Apsimesdami, kad jų nėra, nei sau, nei kitam nepadėsime. C.Milleris taip pat pastebėjo, kad nors sveikatos sistema yra puikiai pritaikyta gydyti fizinius negalavimus, kai suserga žmogaus siela, visi sutrinka ir nebežino, ką daryti.

„Jeigu į kambarį įeitų asmuo ir pasakytų, kad jam prasideda širdies smūgis, mes iškart vežtume jį į ligoninę, kviestume gydytojus – egzistuoja visa būtinų žingsnių sistema. Tačiau išgirdę apie depresiją ar savižudiškas mintis neatkreipiame į tai deramo dėmesio“, – paradoksalią situaciją apibūdino jis.

Popkultūros spąstuose

L.Klein atkreipė dėmesį, kad apie šią skaudžią problemą dažnai vengiama kalbėti bijant nejučiomis paskatinti žmogų savižudybei. Tačiau, anot jos, būtent situacijos atskleidimas įgalina žmones veikti, priimti ir suvokti savo jausmus, kreiptis pagalbos. Todėl matant, kad artimasis išgyvena juodą periodą ar įtariant, kad jis gali turėti siaubingų ketinimų, nereikėtų drovėtis apie tai paklausti.

„Jeigu su sunkumais susiduriančio žmogaus kas nors pasiteiraus, ar jis galvoja apie savižudybę, šis tikrai neatsakys: „Ne, bet dabar, kai paminėjai, apsvarstysiu tai“, – atkreipė dėmesį režisierė. – Būtent žinojimas, kad prireikus būsi išklausytas, suvokimas, kad aplink yra žmonių, kurie jaučiasi taip pat kaip ir tu, padeda kovoti su negatyviomis emocijomis.“

Būtent žinojimas, kad prireikus būsi išklausytas, suvokimas, kad aplink yra žmonių, kurie jaučiasi taip pat kaip ir tu, padeda kovoti su negatyviomis emocijomis.

Vis dėlto L.Klein pabrėžė, kad, kalbant apie masinės komunikacijos metodus, juos, be abejo, reikia rinktis atsargiai ir apgalvotai. Pasak jos, būtina apie problemą kalbėti korektiškai, jokiu būdu nepaverčiant žmonių tragedijų sensacija. Deja, tuo dažnai užsiima žiniasklaida, populiarios televizijos laidos, realybės šou.

„Anglų kalboje turime posakį „If it bleeds, it leads“, reiškiantį, kad kruvinos temos visada sulaukia daug auditorijų dėmesio naujienų puslapiuose, – paaiškino L.Klein. – Aišku, svarbu pranešti apie įvykį, ypač jeigu prieš save ranką pakėlė žinomas žmogus, tačiau, pateikdami visas sultingas detales, kartais net romantizuodami savižudybės veiksmą, žurnalistai pridaro daugiau naudos nei žalos.“

C.Millerio nuomone, rengiant tokio pobūdžio straipsnius ar reportažus visada reikėtų savęs paklausti, kur jų vertė. „Jei pasakojama, kaip žmogus pagijo, susidorojo su sunkumais, be abejo, naudos tokiose istorijose yra, tačiau atskleisti šokiruojančias detales aš nematau jokios prasmės“, – pabrėžė jis. L.Klein pritarė savo filmo herojui, prisimindama pirmąjį iš jo imtą interviu. „Kai pirmą kartą kalbinau Craigą, jaučiau didžiulę mūsų pokalbio svarbą. Juk juodose mintyse paskendęs jaunas žmogus, išgirdęs apie Craigo išgyvenimus, supras, kad yra ir kitų būdų. Kai bandęs nusižudyti asmuo sako, kad džiaugiasi, jog jam nepavyko, tai skleidžia stiprią žinią. Tačiau dažnai žurnalistai ar laidų kūrėjai tesivaiko sensacijų ir aštrių, šokiruojančių temų“, – situaciją nusakė režisierė.

Filmo kūrėjai kaip blogos komunikacijos pavyzdį prisiminė itin JAV šiuo metu populiarų kompanijos „Netflix“ serialą „13 reasons why“ (liet. „13-a priežasčių, kodėl“). Serialas gavo nemažai apdovanojimų, bet, L.Klein ir kitų kritikų nuomone, jis perduoda blogą žinią. Serialas pasakoja apie nusižudžiusią paauglę, prieš mirtį išsiuntusią trylika vaizdajuosčių žmonėms, kurie tapo jos baisaus poelgio priežastimi. L.Klein teigimu, serialas romantizuoja savižudybę ir nepateikia jokių kitų problemos sprendimo alternatyvų. Taip pat tokio poelgio priežastimi paverčia kitus žmones, nesikoncentruodamas į žinią, kaip pačiam susidoroti su neigiamomis patirtimis. Vienoje serijoje netgi vaizduojamos šokiruojančios savižudybės būdo detalės.

„Sulaukę kritikos serialo kūrėjai atsakė: mes bent jau kalbame apie tai. Tačiau teigdami, kad reikia kalbėti apie savižudybių problemą, mes turėjome omeny tikrai ne tai“, – atkreipė dėmesį L.Klein. Tad režisierė pataria kiekvieną kartą, prieš kalbant jautria tema, apsvarstyti savo pasirinktą būdą ir siunčiamą žinutę – ji įkvepia ar labiau šokiruoja, sukelia neigiamas emocijas?

„Svarbiausia – būti jautriems, suprasti vieniems kitus, nebijoti kalbėtis. Kiekvienas iš mūsų turi didžiulę galią – tereikia ją tinkamai panaudoti“, – pokalbį baigė ji.