Renginyje savo patirtimi dalysis ir kitų Europos miestų atstovai. Forume septynerių metų darbą apibendrinantį pranešimą skaitys programos „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė (V. V.), o projekto poveikio tyrimą pristatys sociologas Tadas Šarūnas (T. Š.). Pokalbis su jais – apie tai, ką ir kokiais būdais pavyko pasiekti.

– Virginija, kodėl būtent dabar, prabėgus jau beveik metams nuo „Kaunas 2022“ uždarymo renginio, nusprendėte organizuoti paskutinį Europos kultūros sostinės forumą?

V. V.: Svarbiausias šio renginio akcentas yra viešas programos „Kaunas 2022“ išorinio poveikio vertinimo ataskaitos pristatymas. Mes patys, kaip organizacija, o ir mūsų partneriai jau esame pateikę įvairiausių ataskaitų įvairiems finansuotojams – ir Europos Komisijai, ir Vyriausybei, ir savivaldybėms. Šiuose dokumentuose kalbėjome patys, savo žodžiais. Tačiau net dvejus metus apklausų metodu šį projektą, jo kultūrinį, ekonominį ir socialinį poveikį tyrinėjo nepriklausoma komanda, kuriai vadovauja T. Šarūnas. Tai galimybė ir mums, ir visiems kitiems, kuriems tai aktualu, išgirsti visuomenės balsą. Taip pat 2023-iesiems einant į pabaigą jau galime kalbėti apie tai, kas iš tiesų išliko, kaip Kauno ir Kauno rajono gyventojai vertina tradiciniais tapusius renginius, kaip juose dalyvauja. Be to, forumo metu pristatysime net penkias publikacijas, kurias parengė apie 100 žmonių. Tai – publikacijų, apibendrinančių projekto metodologijas ir patirtis, serija.

– Kokių apmąstymų sukėlė duomenų, kuriuos sunešė anketas pildę programos „Kaunas 2022“ renginių dalyviai, tyrinėjimai?

T. Š.: Nors EKS iš esmės yra humanistinis projektas, mūsų tikslas buvo iš tiesų suskaičiuoti, parodyti, kad galima kalbėti ne tik apie nuomones ir jausenas, kurių turi kiekvienas, bet ir apie socialinį faktą. Maloniausia būna, kai skaičių matricoje, sudarytoje iš tūkstančių eilučių ir šimtų stulpelių, įžvelgi tuos akivaizdžius faktus. Bendriausias paaiškinimas to, ką patyrėme per 2022-uosius, būtų iš arenos ar stadiono išeinanti sirgalių minia. Jaučiame, kad tai žmonės, kuriuos vienija aistra vienam konkrečiam objektui. Šis spiečius vėl renkasi drauge, kad patirtų šią aistrą. „Kaunas 2022“ irgi sukūrė tokią minią, tiesa, viename kūne kasdienybėje nesutinkamą. Tai specifinė minia, sudaryta iš atvirų socialinei įvairovei, jaučiančių tapatumą su savo miestu, žmonių. Žinome, kad minia yra grėsmingas dalykas, turintis apčiuopiamą poveikį. Miestui turėti tokią minią yra svarbu. Tai sustiprina jausmą, kad aš su savo konkrečiomis vertybėmis nesu vienas.

– Forumo programoje numatyta nemažai laiko aptarti, kaip su šia minia elgtis toliau. Ar Kaunas ir Kauno rajonas daro pakankamai, kad ji neišsivaikščiotų?

V. V.: Taip, vienoje sesijų pakvietėme susitikti kultūros politikos formuotojus ir dalininkus, kurie po rugsėjo 30-osios, kai įstaiga „Kaunas 2022“ bus oficialiai uždaryta, turi susigrąžinti atsakomybę už šio projekto sukurtą palikimą. Įstaigos uždarymas reiškia jos suvienytos komandos atleidimą nuo šios atsakomybės. Tikiuosi, kad visų pirma Kauno ir Kauno rajono savivaldybės į šį pasikeitimą pažiūrės atsakingai.

Neturiu omenyje to, kad visa kultūra Kaune ir jo apylinkėse dabar turi tapti biurokratų reikalu. Anaiptol. Manau, iniciatyva grįžta į kultūros sektorių, iš kurio ji iki programos „Kaunas 2022“ ir atėjo. Kaune, kitaip nei daugelyje kitų miestų, tapusių EKS, pirmoji žiežirba įsižiebė būtent šiame sektoriuje, tarp bendraminčių ir kolegų – ne savivaldybėje ar ministerijoje. Aišku, valdžios atstovai gerai žinojo tradiciją, kuri kas trylika metų EKS titulą sugrąžina į tą pačią šalį, bet būtent kauniečiai kultūrininkai dar iki miestų konkurso paskelbimo neabejojo, kad mūsų miestas jame kandidatuos, apibrėžė, ką mes norime šiuo titulu pasiekti, ką pakeisti, o ką – susigrąžinti.

Pritariu Tadui, puikiai įžodinusiam tai, ką jaučiu giliai viduje, – žinoti, kad su savo vertybėmis esi ne vienas, labai svarbu. Neabejoju, kad tai, jog yra reikalingi savo miestui, pajautė visi programos „Kaunas 2022“ partneriai. Jie, paaugę ir sustiprėję, patys toliau rūpinasi drauge pradėtais projektais, tęsia bendradarbiavimą, analizuoja mums visiems svarbias temas.

Mano minėtoje forumo diskusijoje taip pat norime iškelti klausimų apie nacionalinę ir regioninę kultūros politiką po programos „Kaunas 2022“ skėčiu gimusių naujų kultūrinių fenomenų kontekste. Pastebime, kad, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros tarybos veikloje ir prioritetų sąraše nekreipiama dėmesio į bendruomenių iniciatyvas skatinančius projektus, t. y. mūsų ir partnerių sukurtiems projektams sudėtinga sulaukti finansavimo. Nemanau, kad tik savivalda turi prisiimti visą šią finansinę naštą. Taigi norime diskutuoti apie tai, kaip neišbarstyti potencialo, o ar jis yra, kaip ir noras, ir gebėjimai, ir kad tokio pobūdžio reiškinių tęstinumas yra svarbus, klausimų nebekyla.

– „Dešimt tiesų apie „Kaunas 2022“ poveikį“ – taip vadinasi jūsų, Tadai, pranešimas, kurį skaitysite forume. Ar šios tiesos adresuotos ir tiems, kurių rankose politiniai ir finansiniai svertai?

T. Š.: Taip, pasirinkau tokį formatą būtent todėl, kad būtų nuo ko atsispirti diskusijoje apie tai, kaip elgsimės su programos „Kaunas 2022“ palikimu. Manau, tai neturi būti politinė diskusija. Juk vertintojų ir ataskaitos rengėjų komandos politinės pažiūros ir norai čia visiškai nesvarbūs – rinkome faktus ir pakavome juos kaip įmanoma suprantamiau, kad būtų galima apie poveikį ir galimybes diskutuoti viešai.

Į EKS reikia žiūrėti kaip į eksperimentą, į laiko mašiną – kas būtų, jei miestai visuomet turėtų tokias galimybes kurti bendras vizijas, kelti klausimų, ieškoti atsakymų į juos pasitelkus meną ir kultūrą? Kas būtų, jei šios galimybės būtų tinkamai finansuojamos? Apie dėmesį kitiems, t. y.  ne tik Vilniui, kuriame visko jau ir taip labai daug, pirmą kartą garsiau buvo pradėta kalbėti prieš gerus septynerius metus. Dabar, jau įvykus didelio masto eksperimentui Kaune, galime aiškiai matyti, kaip šis modelis veiktų ir kituose miestuose, kokie būtų to rezultatai. Galime kalbėti ir apie tai, kas nesuveikia kuriant aukštos kokybės įvietintą kultūrą, – tai irgi gerai matoma tyrimo rezultatuose. Žinoma, abejoju, kad visa tai galima per prievartą įrodyti tam, kuris tokiomis vertybėmis iš principo netiki. Tačiau viliuosi, kad tarp sprendimų priėmėjų yra žmonių, kuriems tai atrodo vertinga.

– Jau pirmasis forumas buvo tarptautinis, ne išimtis ir šeštasis, paskutinis. Ar teko jums susipažinti su, pavyzdžiui, Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto, kuris pernai taip pat buvo EKS, rezultatais, poveikio tyrimais?

T. Š.: Taip, teko bendrauti, keistis patirtimi su stebėsenos specialistu iš Liuksemburgo. Tokios apimties tyrimas sudėtingas, ištinka ir krizių, taigi tarpusavio terapija yra tikrai svarbu. Tarėmės, kaip geriausiai pateikti pasakojimą, tad įdomu bus pamatyti, kaip jiems tai pavyko. Patirtimi dalysimės ir forume Kaune. Be diskusijų galiu pasakyti, kad Kaunas ir Ešas prie Alzeto – labai skirtingi miestai labai skirtingose šalyse. Daugiau esu bendravęs su Vroclavo, kuris EKS buvo 2016-aisiais, poveikio vertintojais. Iš jų patirties pasimokiau daugiau, nes kultūriškai esame artimesni, bet biudžeto prasme tai buvo skirtingi projektai, tad galiausiai išsigryninome specifinę, Kaunui pritaikytą metodiką.

V. V.: Pridėsiu, kad galutinė ataskaita yra būtina kiekvienai EKS, bet niekur nėra apibrėžta, kaip ji turi atrodyti. Sklaidydami ankstesnių miestų ataskaitas rasdavome daugiausia statistinių analizių, žongliravimą skaičiais ir faktais, kurių išliekamąjį poveikį patikrinti reikia ne pusmečio ir ne metų. Tad mums, norėjusiems išties prasmingo ir tikslaus įvertinimo, netgi užsakyti šį Tado su komanda parengtą tyrimą buvo gana sudėtinga. Norėjome, kad tyrimas atlieptų mūsų programoje pabrėžtas vertybes ir iškeltus tikslus, taigi siekėme ataskaitoje pamatuoti tokius žmogiškuosius faktorius, kaip atvirumas kitam ir kitokiam. Arba, pavyzdžiui, mums buvo įdomu, ar pasikeis miesto paveldo vertės suvokimas, – kalbu konkrečiai apie modernizmo architektūrą. Žinote, tų respondentų, kurie daugiausia lankėsi programos „Modernizmas ateičiai“ renginiuose, architektūros pomėgis koreliuoja su pilietiškumu – tai tik vienas intriguojančių dalykų, kuriuos atradau ataskaitoje, kuri labai neformali ir įtraukia skaityti it koks detektyvas.

Beje, grįždama prie ankstesnio klausimo, pridursiu, kad dar 2021 m. Ešo mieste įkurta EKS palikimu besirūpinanti organizacija, kurioje dirba jau kita komanda, užtikrinanti, kad pradėti darbai nenutrūktų. Kokie tai darbai, kokių tęstinių reiškinių 2022 m. ir iki jų liuksemburgiečiams pavyko pradėti, išgirsime forumo metu. Galiu kalbėti už mus – Kaune ir Kauno rajone pradėta ir išvystyta dvylika festivalių, kurie turi savo auditorijas. Jei išliks didžioji dalis šių tradicijų, tai jau bus didelė sėkmė.