Turkų pianistas C. Çakmuras apie ankstyvą pripažinimą ir sėkmę: nebuvau kažkoks stebuklingas vaikas

Birželio 12 d. Pažaislio muzikos festivalyje svečiuosis jaunas ir itin perspektyvus turkų kilmės pianistas Canas Çakmuras (tariama Džanas Čakmuras). 

Ankaroje gimęs ir čia muziko kelią pradėjęs, vėliau Vokietijoje, Veimaro mieste, studijavęs jauno amžiaus atlikėjas jau gali pasigirti plačia ir sėkminga karjera. 2018 m. X tarptautiniame Hamamatsu pianistų konkurse jis laimėjo pirmąją premiją ir premiją už kamerinės muzikos atlikimą. 2019 ir 2020 m., kaip šio prestižinio konkurso laureatas, jis surengė daugiau nei 20 koncertų Japonijoje ir įrašė debiutinę plokštelę su kompanija „BIS Records“. Vėliau su šia kompanija pianistas pasirašė sutartį naujam visos Franzo Schuberto fortepijoninės muzikos įrašų rinkiniui. Šiuo metu C. Çakmuras jau dirba prie antrojo šios serijos kompaktinio disko, o visi albumai bus baigti leisti 2028 m., minint 200-ąsias F. Schuberto mirties metines.

Nebuvau kažkoks stebuklingas vaikas ir jei būčiau per prievartą stumtas muzikon, būčiau nukentėjęs.

Prisimindamas savo kelią į muziką, pianistas sako: „Susidomėjimas muzika ir sprendimas rinktis muziką kaip profesiją atėjo palaipsniui. Nuo penkiamečio lankymosi koncertuose iki sprendimo persikelti į Vokietiją ir ten studijuoti bakalaurą. Mano šeimos nariai nėra muzikantai, tačiau jie dievina muziką. Nebuvau kažkoks stebuklingas vaikas ir jei būčiau per prievartą stumtas muzikon, būčiau nukentėjęs. Ko gero, pirmuoju pasirinkimo lūžio momentu tapo meistriškumo kursai, kuriuose susitikau su daugeliu pianistų, pas kuriuos vėliau mokiausi (Diane Andersen, Jun Kanno ir kt.). Tuo metu man buvo trylika metų ir tai buvo pirmas kartas, kai akis į akį susidūriau su galimybe tapti profesionaliu muzikantu. Visi mano mokytojai tam tikra prasme buvo žmonės, suteikę man pusiausvyrą. Pastaruoju metu atradau Robertą Frippą ir grupę „King Crimson“. Man atrodo, kad jų dėka pradedu suprasti šiuolaikinę muziką. Mūsų, klasikinės muzikos muzikantų, gimtoji kalba yra daugiausia „taisyklinga“ muzika – apribota metro ir harmonijos. O man smagu girdėti muziką, atliekamą muzikantų, kurių gimtoji kalba nebūtinai yra „taisyklinga“. Jų muzikoje yra kažkas paprasto ir intuityvaus. Kodėl tas pats negalėtų būti taikoma ir šiuolaikinei klasikinei muzikai?“

Su talentinguoju pianistu apie sėkmės priežastis ir Pažaislio muzikos festivalį kalbėjosi operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus.

– Mums susirašinėjant dėl pokalbio, užsiminėte, kad vakar visą dieną praleidote kelyje. Kaip suprantu, keliaujate gana dažnai, bet Lietuvoje turbūt viešėsite pirmą kartą?

– O taip, vakar grįžau į namus Vokietijoje po koncerto Italijoje, Modenos mieste. O Lietuvoje teks lankytis jau antrą kartą. Būdamas dešimties Vilniuje dalyvavau Balio Dvariono pianistų konkurse, na, o dabar laukia susitikimas su Kauno publika.

– Esate dar ganėtinai jaunas muzikantas, jums viso labo 26-eri, bet jau galite pasigirti stulbinančia karjera. Kas lėmė tokią sėkmę? Įdėtas darbas, talentas ar tiesiog – dangaus dovana?

– Manau, kad sėkminga karjera daugiausia lemiama sėkmės. Čia galioja ta pati taisyklė, kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių: tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje sutikti tinkamus žmones. Manoji sėkmė nušvito dviejuose konkursuose, kuriuos laimėjau dar būdamas visai jaunas. Tai – prieš šešerius metus vykęs konkursas Škotijoje ir prieš penkerius – Japonijoje.

Čia galioja ta pati taisyklė, kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių: tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje sutikti tinkamus žmones.

Abu laimėjimai davė vaisių – ypač sėkmingas buvo pasirodymas Japonijos konkurse, nes ten mane išgirdo nemažą įtaką muzikos pasauliui turintys žmonės. Jų dėka surengiau galybę koncertų ir manoji karjera šovė į viršų. Taigi – tai laimės dalykas, nes niekada dirbdamas nežinai, ar tau pavyks, ar ne. Nežinau kaip, bet man tai pavyko. Dabar galiu nebedalyvauti konkursuose. Tiesa, aktyvaus koncertinio gyvenimo pradžia nebuvo tokia paprasta. Pirmus dvejus metus jaučiausi neužtikrintai. Tokia veikla man atrodė ganėtinai svetima. Jaučiausi spaudžiamas, nebuvo paprasta priprasti prie jausmo, kad kiekviename koncerte esi kažkaip vertinamas. Bet tai praėjo, dabar esu koncertinio gyvenimo kelyje ir kvietimai koncertuoti nesiliauja. Žinoma, per pandemiją turėjau šiokią tokią pertrauką, bet dabar ir vėl traukinys įsibėgėja. Tai man patinka, nes nežinau, ar vėl norėčiau įsisukti į konkursų verpetą.

– Taigi galime teigti, kad sėkmė jus lydi. O pats ar jaučiatės dėl to laimingas?

– Manyčiau, taip. Netikiu, kad karjerą lemia vien įgimtas talentas. Žinoma, kiekvienas turi įsivertinti savąsias galimybes bei gebėjimus. Bet abejoju, ar asmenines galimybes galima laikyti lemiančiu veiksniu. Visgi manau, kad sėkmės rolė čia kur kas didesnė. Žinoma, be įdėto darbo taip pat nieko nebūtų. Netgi dabar, po kiekvieno koncerto, jį reflektuoju. Analizuoju, kas pavyko, o kas – ne. Darau korektūras, mąstau, kaip galima kažką padaryti dar geriau. Ruošiant kūrinius būna visiškai kitaip – yra dalykų, kuriuos galima apčiuopti ir jais eksperimentuoti tik būnant scenoje. Taigi, darbas lemia daug. Tai reikia suvokti kaip pasekmę. Juk kai kokybė nenukenčia, kur kas geriau atsiskleidžia mentalinė būsena.

– Pasikalbėkime apie programą, kurią pasirinkote koncertui Kauno valstybinėje filharmonijoje. Tai – trys didieji romantikai: F. Schubertas, Fryderykas Chopinas ir Robertas Schumannas. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Tik keletą kartų metuose gaunu tokią dovaną – groti koncertuose seniau parengtus kūrinius. Visais kitais atvejais groju daugybę naujos medžiagos, bet ir tai man labai patinka, jaučiuosi nardantis gyvenimo srovėje. Na, o kalbant apie Kaune skambėsiančią programą, galiu pasakyti, kad tai – tiesiog geri kūriniai. Galimybė groti F. Chopiną man tenka nedažnai – užsakymų jo kūrybai gaunu retai, o kai pasitaiko tokia proga – mielai to imuosi. Jo kūriniai man labai patinka, juose galiu muzikuoti ir eksperimentuoti, kiek tik leidžia santykis su lenkiškais šokiais, kuriuos laikau tikromis meno vertybėmis. Ketvirtąją F. Chopino baladę išmokau pandemijos metu, bet scenoje jos taip ir neatlikau. Tad pamaniau, kad dabar būtų tinkamiausias metas jai suskambėti. Kalbant apie F. Schubertą – jis man labai svarbus. Visas mano koncertinis gyvenimas sukasi apie jo muziką. Na, o jo sonatą c-moll pa-ruošiau taip pat neseniai, scenoje grojau vos keletą kartų ir, manau, kad ji turėtų skambėti dažniau, nes tai – itin publikos mėgstamas kūrinys. Man ji patraukliausia iš visų F. Schuberto sonatų. Negana to – trumpiausia, trunkanti kiek mažiau nei 35 minutes. Ir virtuoziškumas čia itin svarbus.

– Esate minėjęs, kad F. Schuberto muziką atradote Dietricho Fischerio-Dieskau interpretacijų dėka. Bet jis buvo dainininkas, o jūs – pianistas...

– Taip jau yra. Jeigu lietiesi prie F. Schuberto muzikos, niekaip neišvengsi sąlyčio su jo dainomis. Jose glūdi šio kompozitoriaus muzikos esmė ir tik ten gali suprasti šio kūrėjo muzikos dramaturgiją. Manau, jo kūriniai fortepijonui drąsiai gali būti kildinami iš dainų. Fortepijoniniuose kūriniuose dramaturgija ne visuomet aiški, o dainose ji – tyra kaip krištolas. Prie F. Schuberto muzikos prisiliečiau per atsitiktinumą. Mano tėvo kompiuteryje buvo pilna F. Schuberto dainų rinktinė. Garso failai, kurių klausydamasis net nenutuokiau, kas čia dainuoja. Tik po keleto mėnesių sužinojau, kad tai buvo legendinis D. Fischeris-Dieskau. Buvau dešimtmetis vaikas, bet šio dainininko išraiškingumas tapo man tarsi savaime suprantamu dalyku. Užaugau su šia muzika. Šio dainininko muzikalumas, betarpiškumas muzikuojant tapo mano siekiu.

Man muzika yra aistra. Klausausi daug tautinės muzikos, visokių stilių ir visokių rūšių.

– Betgi garsusis dainininkas yra įrašęs ir visas R. Schumanno dainas. Ar šių dainų interpretacijos taip pat tapo jūsų kelrode žvaigžde?

– Manau, R. Schumanno kūryboje yra atvirkščiai. Jo kūriniai fortepijonui kur kas turtingesni nei dainos. Įdomu tai, kad būdamas paaugliu nemėgau šio kompozitoriaus muzikos, bet dabar jo harmoninė kalba man yra labai patraukli. R. Schumanno kūriniai turi daug glaudžių sąsajų su literatūra. Netrūksta jų ir antrajame opuse, kurį atliksiu šiame koncerte. Kita vertus, šiame kūrinyje labai aiškiai atsispindi to laikmečio muzikavimo tradicijos.

– Pažaislio muzikos festivalis – ilgametis renginys, kuriantis tradicijas. Keletą paskutinių sezonų festivalis intriguoja publiką šūkiu „kuriame meilę muzikai“. Kas, jūsų nuomone, yra ta meilė muzikai ir kokiu būdu galima ją sukurti?

– Man muzika yra aistra. Klausausi daug tautinės muzikos, visokių stilių ir visokių rūšių. Ne tik turkiškos, bet daugelio pasaulio tautų. Joje mane žavi natūrali trauka muzikuoti. Tarsi be jokio pagrindo. Juk žmonės dainuoja visada: kai laimingi ar liūdni, kai tuokiasi ar ką nors laidoja. Ir taip yra kone visose kultūrose. Man labai patiktų, jeigu klasikinė muzika įgautų lygiai tokį patį statusą. Tas betarpiškumas, egzistuojantis tautinėje muzikoje, turėtų įsivyrauti ir akademinės muzikos pasaulyje. Manau, tai lemia muzikos pateikimas, interpretatoriaus požiūris, žinoma, daug ką lemia ir išoriniai faktoriai. Juk klasikinė muzika yra itin stilizuota ir dažnai žmonės turi tam tikras nuostatas, lūkesčius, nusakančius, kokia turi būti akademinė muzika ar kaip turi skambėti koncertas. Iš tiesų, kurdamas muziką kompozitorius turi gausybę inspiracijų. Tikras menininkas muzikos nekuria mechaniškai, pasitelkdamas kontrapunktą ar griežtai apibrėžtas formas. Jam reikalinga priežastis, dvasinis įkvėpimas. Iš to ir gimsta meilė muzikai. Iš proto į protą, iš širdies į širdį.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu gero koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje. Tikiu, kad mūsų publika išties pasidžiaugs jūsų pasirodymu.

– Ačiū, aš taip pat iš anksto džiaugiuosi, nekantrauju ir laukiu apsilankymo Kaune. Iki pasimatymo birželio 12-ąją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių