A. Merkys buvo kosminės augalų biologijos tyrimų  pradininkas Lietuvoje. Apie akademiko darbus yra publikuota nemažai literatūros, jo indėlis į kosminės augalų biologijos tyrinėjimus pateiktas plačiajai visuomenei Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui ir kituose leidiniuose.

Taigi Lietuvą galima vadinti ir astrobotanikos šalimi. Tai prisiminus, rugsėjo 10 d. galima tapti naujo eksperimento liudininkais. Tądien tarptautinis landšafto dizaino festivalis „Magenta“ ir „Kaunas 2022“ kviečia į Kauno rajone esantį Raudondvario dvaro parką, kur bus atidaryta technologinio meno instaliacijų paroda „Wild Bits“. Ji rengiama bendradarbiaujant su Estijoje veikiančio Meno ir technologijų ūkiu „Maajaam“ ir yra programos „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“ dalis.

Lietuvai šioje parodoje atstovaus Julijonas Urbonas, pristatysiantis „Vejos centrifugą“. Kaip juokauja mūsų šaliai ir Venecijos architektūros bienalėje atstovavęs kūrėjas, šį objektą galima vadinti ir nežemiškos floristikos pavyzdžiu.

– Julijonai, ar „Vejos centrifuga“ yra būtent Raudondvario dvaro parkui pritaikytas kūrinys?

– Viskas prasidėjo nuo diskusijų Meno ir technologijų ūkio „Maajaam“ atstovais – svarstėme, kas galėtų 2024 m., kai Tartu bus Europos kultūros sostinė, vykti pas juos. Kalbėjome apie didelio mastelio, kompleksišką kūrinį. Kai į diskusiją įsitraukė ir „Magenta“, supratau, kad jo metu galiu sukurti savotišką prototipą ir patikrinti idėją mažesniu masteliu. „Vejos centrifuga“ Raudondvaryje veiks dvi savaites, tai gana trumpas laikas, todėl projektą vadinu paroda-testu.

Nežinau, kas iš to išeis, koks raštas susiformuos, ar traumuosiu augalus. Tai ir etinis klausimas – kaip galiu augalų atsiklausti, ar galiu su jais taip elgtis?

2024 m., galbūt, Estijoje turėsime visą besisukantį kalną. Vis dėlto viena yra įsivaizduoti, kita – iš tiesų pasukti kalną ar veją. Testą Raudondvaryje visų pirma laikys pati gyvoji terpė, augalija. Mėginsime vis didinti centrifugos greitį, kol išcentrinė jėga pradės veikti žolę ir ši pradės linkti išorėn. Fizika lemia, kad kuo objektas arčiau besisukančios ašies, tuo išcentrinė jėga silpnesnė, kuo toliau – stipresnė. Manau, reikėtų gero mėnesio, kad žolė, augdama išorėn, iš tiesų pradėtų formuoti specifinį raštą ir taip iliustruoti pasikeitusias gravitacines jėgas. Tai gali priminti net laukuose NSO paliktus ženklus! Arba tapti instrukcija, kaip tuos ženklus palikti.

– Iki šiol eksperimentavai tik skaitmeninėje aplinkoje, ar vis dėlto turėjai galimybę kurti dar mažesnius centrifugos modelius?

– Tai greičiausiai įmanoma, bet ne, modelių nedariau. Manau, tai duotų visai kitokius rezultatus, nes vejai reikia tam tikros terpės – dirvos, laistymo. Iš pradžių svarstėme apie 3 m skersmens velėnos diską, bet, įvertinę Raudondvario parko erdvę, apsistojome ties 5 m. Patys lankytojai galės užlipti ir įvertinti, ką jaučia žolė.

– Vadinasi, sukimosi greitis nebus labai didelis, pavojingas žmogui?

– Iš pradžių – taip, vėliau žiūrėsime, galbūt teks lankytojų atsiprašyti ir didinti greitį, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Tai bus gyvas eksperimentas. Dar vienas nežinomasis, kurį reikės ištirti, – kaip į išcentrinę jėgą reaguos dirva, į kurią žolė dar nebus pakankamai įaugusi. Ar viskas neištrūks į išorę? Tuomet meno kūrinys imtų atrodyti lyg iš siaubo filmo. „Žolinis siaubiakas“.

– Kūrinio pristatymo tekste yra viliojanti frazė „astrobotaninė mašina“. Kaip paaiškintum terminą „astrobotanika“, ką XXI a. žmogus turėtų apie tai žinoti?

– Kai atsiranda priešdėlis astro-, vadinasi, turime reikalų su kosmosu – bet kurioje srityje. Kartais tai vyksta perkeliant tam tikrus konkrečios srities instrumentus, o kartais – konceptualiai įsivaizduojant, kaip ta disciplina pasikeistų, jei ją kildinsime į kosmosą. Taip ir su astrobotanika – čia atliekami įvairūs tyrimai su augalija, perkeliant ją į tam tikras kosmoso aplinkybes dažniausiai čia, Žemėje. Kartais – atliekant simuliuotos žemės tyrimus kosmose. Dažnai astrobotanikoje naudojami instrumentai, kurie padeda kurti pakeistas gravitacines aplinkybes. Jose augalas kitaip augs, maitinsis, santykiaus su kitomis gyvybėmis – vabzdžiais ar kitais augalais. „Vejos centrifugos“ atveju aš tiesiog padidinau gravitacinę jėgą. Šį astrobotaninį instrumentą galima pavadinti hipergravitaciniu daržu ar hipergravitacine pievute. Ji kosminė tik gravitacinės jėgos kontekste. Žemiškoji gravitacija išlieka, bet jėga veikia ir kitomis kryptimis, tai turi įtakos tiek įsisavinant vandenį, tiek gravitropijai – augalų gravitacijos pojūčiui. Mat jie turi polinkį augti prieš gravitaciją. Šiuo atveju augimas turėtų pasiskirstyti skirtingomis kryptimis. Iš tiesų nežinau, kas iš to išeis, koks raštas susiformuos, ar traumuosiu augalus. Tai ir etinis klausimas – kaip galiu augalų atsiklausti, ar galiu su jais taip elgtis? Vadinasi, sukursime ir bioetikos terpę.

– Išties, galbūt kai kam gali pasirodyti, kad tai per įžūlus kišimasis į gamtos procesus. Kodėl nepakanka tokia gamta, kokia ji yra, gėrėtis per atstumą? T.y. kodėl tokie eksperimentai svarbūs?

– Tam tikra prasme tai yra mūsų ateities gyvenvietė čia ir dabar. Kalbu apie tokią gyvenvietę, kuri greičiausiai bus nebežemiška. Galbūt toje pačioje Žemėje, tik jau suformavus dirbtinę ekosistemą, nes pasieksime tokį tašką, kad nebegalėsime išgyventi dabartinėje. O gal ir kitoje planetoje ar kosminėje stotyje. Dažnai tos simuliuotos kosminės gyvenvietės, daržai, virtuvės ar kitos terpės vyksta gana sumokslintoje, net sukarintoje ir sukomercintoje aplinkoje čia, Žemėje. Po truputį įsitraukia kultūra ir menininkai.

Man įdomios ir mokslinė, ir meninė perspektyvos. Galime šį kūrinį vertinti kaip nežemiškos floristikos pavyzdį. Sakyčiau, tai pasiruošimas labai tolimai ateičiai. Kviečiu pamąstyti, ką ir kiek galime aukoti ir aukotis, jei norime išlikti ir išlaikyti tam tikrą gyvąją terpę. Tikiuosi, žolė ateityje sutiktų persikelti į kitą ekologinę sistemą ir paaukoti save šiam tikslui.

– Ar meniniai sprendimai, kurie savyje turi ir įtraukties elemento, taip pat – smagumo, gali padėti skeptikams priartėti prie technologijų?

– Manau, nepriartėsime prie to arčiau, nei esame (juokiasi). Esame tokie, o ne kitokie, būtent dėl technologijų. Patys esame technologinės būtybės. Net nusirengę nuogi ir pažvelgę į veidrodį pamatysime unikalią biologinę mašiną. Ji yra gravitacinė mašina, ji vedė darybas su žemiškąja gravitacija nuo nulinių metų, nuo pat Didžiojo Sprogimo iki vandens gyvūnų mutavimo į žemišką gyvybę, tuomet – iki primatų išlipimo iš medžio. Vis šie žmonijos istorijos etapai, evoliucijos įvykiai, turėjo įtakos ne tik medžiagiškajai mūsų būčiai – kaulams, mėsai, bet ir tam, kas žmogų daro žmogumi. Tai savivoka, sąmonė, ateities planavimas, kultūra ir gebėjimas ją mentališkai atskirti nuo gamtos. Pakartosiu – esame iš prigimties technologiški ir, užlipus ant hipergravitacinės vejos, niekas nepasikeis. Nebent, užsibuvus ilgiau, apsisuktų galva. Ištiktų pilvosūkis, kartu ir galvosūkis – kas mes esame tokiomis aplinkybėmis, kai prarandame santykį su savimi ir aplinka? Kai nebegalime orientuotis, kai pakrinka santykis su erdve, tuomet ir suvokiame, kokia gravitacija yra svarbi. Tai kritinė platforma, kurioje per savo patirtį galime suprasti, kad esame ne tiek technologiški, kiek gravitaciški, ir kad pusiausvyra yra integrali mūsų dalis. Argi pusiausvyra ne per retai aptariama kalbant apie juslyną?

– Kuo naujasis tavo kūrinys, kurį išvysti Raudondvario parke galėsime nuo rugsėjo 10 d., yra julijoniškas, turint omenyje ankstesnius tavo darbus, įskaitant pasaulį apskriejusius „Eutanazijos kalnelius“ ar Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovavusią interaktyvią instaliaciją „Planeta iš žmonių“?

– Atsakymas tiesmukas, jis iš dalies įkvėpė šį kūrinį! Meno kritikė Jogintė Bučinskaitė yra dviprasmiškai pasakiusi: „Julijonas bet ką prasuka, ir jau menas.“ Manau, tai ir yra julijoniškoji linija (juokiasi). Išties prasukimas yra lengvai įgyvendinamas, nesunkiai prieinamas metodas, leidžiantis sukurti kitokias aplinkas, tad visai natūralu, kad pastaruoju metu mano kūryboje dažnai kažkas prasisuka.