Į jų automobilius sėdo ne tik renginių ir kelionių išsiilgę kauniečiai, bet ir projekte dalyvavę menininkai, žurnalistai ir pasaulinio garso kūrėjai. Prie vairo kultūros mėgėjus pasitikdavę Gintaras Čiupas, Olga Mikuliavičienė ir kultūros šoferio vaidmenį išbandžiusi Vida Bliumkienė šiandien patirtis skaičiuoja ne tik nuvažiuotais kilometrais, bet ir jų metu užsimezgusiomis draugystėmis.

Kaune atrasta Šveicarija

„Tiesą sakant, apie Kauną negirdėjau nė vieno blogo atsiliepimo – tik nusistebėjimą, kad miestas toks šiuolaikiškas, ir džiaugsmą, kad čia gausu renginių ir yra ką pamatyti“, – teigia Europos kultūros sostinės metais vairuotoju dirbęs G. Čiupas.

Jis prisimena, kad susibičiuliauti teko ne tik su nuolatine keleive tapusia „Klosčių“ režisiere Aideen Barry, bet ir su projekte dalyvavusiais šokėjais, fakyrais ir cirko artistais iš Italijos.

„Pastarieji Lietuvos kaimo turizmo sodybą palygino su gyvenimu Šveicarijos kalnuose – tokį įspūdį jiems paliko mūsų gamta, žaluma, ežerai ir net dangus. Išvykdami menininkai pažadėjo, kad į Lietuvą sugrįš kaip turistai, jų planuose – aplankyti Pažaislį Trakų pilį“, – prisiminimais dalijasi vairuotojas.

Anot jo, buvo ir tokių keleivių, kurie į projekto „Kaunas 2022“ renginius specialiai atskrido iš Airijos, Jungtinės Karalystės, JAV ar net Australijos.

Vairuotojas prisimena ir pirmąjį susitikimą su menininku Williamu Kentridge’u. Žymus kūrėjas iš Pietų Afrikos Respublikos Kaune pristatė daugybę lankytojų subūrusią parodą „Tai, ko nepamename“. Vairuotojas pasakoja, kad kelionės iš oro uosto metu sulaukė nerimo kupino skambučio iš projekto „Kaunas 2022“ organizatorių. Pasirodo, kol W. Kentridge’as ramiai keliavo G. Čiupo automobiliu, oro uoste jau vyko pasaulinės žvaigždės paieškos.

„W. Kentrige’as pasakojo, kad į Lietuvą jį atvykti įkalbėjo dukra, norėjusi, kad tėtis aplankytų šalį, iš kurios kilusios litvakiškos šeimos šaknys. Žinoma, atvykdamas menininkas jautė tam tikrų su protėvių patirtimi susijusių nuoskaudų. Jis įsivaizdavo, kad Lietuvoje tebėra Sovietų Sąjungos atmosfera. Visgi ilgiau pabuvęs Kaune menininkas stebėjosi modernizmo pastatais, architektūra, tuo, kad lietuviai kalba daugybe užsienio kalbų, kad čia tiek daug jaunimo. W. Kentridge’ui ir jo šeimai išvykstant, man pasirodė, kad jis mums atleido“, – pasakoja G. Čiupas.

Paklaustas, kokie renginiai jį sužavėjo kaip dalyvį, G. Čiupas nedvejoja: „Dalyvavau visuose trijuose Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos renginiuose, teko apvažiuoti ir Kauno rajone vykusius renginius – nuo Linksmakalnio, Kulautuvos iki Domeikavos. Dukroms labiausiai įsiminė šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Apskritai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie šio renginio, antro tokio Kaune galbūt nebepamatysiu.“

Kvietė įsimylėti Šančius

Europos kultūros sostinės metais Kauną aplankyti sugalvoję keliautojai turėjo unikalią galimybę pasinaudoti ir „Kultūros šoferio“ paslaugomis. Privačius turus automobiliu visus metus siūlė menininkai, architektūros ekspertai ar net gastronomijos žinovai, artimai pažįstantys Kauną. Kultūros šofere 2022-aisiais tapo ir V. Bliumkienė – Žemųjų Šančių gyventoja, kultūrinės erdvės „Parakas“ įkūrėja.

Labiausiai man įsiminė kultūros lauko darbuotojų bendrystė, pagalba ir palaikymas iš kitų rajonų – tai buvo tikros kaunietiškos draugystės pavyzdys.

Daugiau kaip 200 kultūrinių pavežėjimų per metus įveikusi V. Bliumkienė keliautojams pasakodavo apie Šančius – aprodydavo siauras gatveles, pristatydavo kultūros erdvę „Parakas“, architekto Stasio Kudoko projektuotus statinius, pasiūlydavo pasigrožėti atsiveriančiomis panoramomis.

„Nesu gidė, todėl pasakodavau tai, kuo gyvenu, kuo negaliu nesidalyti. Šoferiavimas man netgi tapo galimybe papasakoti apie kultūros erdvėje „Parakas“ įvykusias istorijas, savotiškai išsilaisvinti nuo įspūdžių, kuriuos patiriu. Turėjau labai geros patirties, manau, jos padovanojau ir kitiems – po turo su keleiviais dažnai apsikabindavome, likdavome draugais", – pasakojo moteris.

Jai teko pavežėti ir vestuvių metines šventusią porą, ir kultūros issiilgusius keleivius, kurie važinėti po Šančius norėjo net tris valandas, ir socialiniuose tinkluose žinomus nuomonės formuotojus.

„Žmonės pradėjo kalbėti, kad turiu raktus nuo visų Šančių, – juokiasi moteris ir priduria: – Labiausiai per praėjusius metus man įsiminė kultūros lauko darbuotojų bendrystė, pagalba ir palaikymas iš kitų rajonų – tai buvo tikros kaunietiškos draugystės pavyzdys.“

Atviri pokalbiai

„Man atrodo, kad miestas pasikeitė“ – taip apie savo patirtį pasakoja jau ketverius metus vairuotoja dirbanti O. Mikuliavičienė. „Svarbu, kad žmonės matytų, kas vyksta pasaulyje, ką žmonės sugalvoja, įgyvendina“, – pasakoja vairuotoja.

Anot moters, įlipus keleiviui nesunku pajausti, ar žmogus nori kalbėti, ar yra intravertas, turi kitų reikalų. „Kartais tekdavo ir tiesiog klausytis – nuo išsipasakojimo palengvėdavo ir man, ir keleiviui.“ Anot Olgos, istorijų būta įvairių – kartu su svečiais iš Japonijos nuo automobilio teko valyti sniegą, naktį po miestą ieškoti pasiklydusios Estijos žurnalistės, o kartais – ir atvirai pasikalbėti.

„Vienas menininkų paatviravo, kad kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengva – iš Afrikos kilęs, Brazilijoje kurį laiką gyvenęs kūrėjas sumanymų ir įkvėpimo jaunystėje turėjo daug, tačiau tuo laikotarpiu tėvai paprasčiausiai neišgalėjo nupirkti piešimo popieriaus.... Su kitais keleiviais pasidžiaugdavome ir lietuviška žiema, ir švara mieste, o pavežusi šiuolaikinio miesto festivalyje „Audra“ dalyvavusius šokėjus dar ilgai svarsčiau, kad mūsų kūnas turi neribotų galimybių“, – prisimena vairuotoja.

Kaip vieną labiausiai įsiminusių susitikimų ji įvardija pažintį su Kauno mito trilogijos pirmosios dalies „Sukilimas“ režisieriumi Chrisu Baldwinu. „Važiuodami kalbėjomės apie teatro metodus, aktorius, vaidybą, apie tai, kad gyvenimas yra žaidimas. Tiek mokant aktorius, tiek auklėjant vaikus, reikia su jais žaisti. Manau, jog svarbu, kad renginiuose dalyvautų daugiau vaikų, šeimų – juk kultūra skiepijama nuo vaikystės. Galbūt pokyčius reikėtų vykdyti valstybės mastu?“ – svarsto O. Mikuliavičienė.

Kai kuriuose renginiuose kaunietė apsilankė ir kaip žiūrovė. „Labiausiai įsiminė Kauno kantata“ – sukrėtė ekranuose pamatyti daugybės skaudžių istorinių įvykių paliestų žmonių veidai. Manau, žmonės, kurie žiūrėjo Kauno kantatą, negalėjo negalvoti ir apie dabartinius įvykius Ukrainoje... Mąsčiau apie daugybę asmenų, kurie, net ir bijodami sistemos, vis tiek rizikuodavo gelbėdami tuos, kuriems grėsė pavojus, – manau, labai svarbu kalbėti ir apie šiuos žmogiškumo pavyzdžius“, – pasakojo O. Mikuliavičienė.