Ne apie bėdas

Kauno centrinis paštas, Karininkų ramovė ir "Pienocentras" – paprašyti išvardyti bent kelis tarpukario architektūros liudininkus, šiuos, veikiausiai, išbertumėte ilgai negalvoję.

Tiesa, šįkart nei apie vieną jų nekalbėsime. Prasidedant savaitei, žingsnį sulėtinome prie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų K.Donelaičio gatvėje, kur bėgančius metus skaičiuoja Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB). 1937-aisiais padėjus kertinį akmenį, po metų šioje vietoje aplinkinių žvilgsnius traukė tautinio modernizmo gigantas, o atidarymo metu sveikinimo kalbą rėžė pats Antanas Smetona. 1944 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, rūmai nacionalizuoti. Juose buvo įkurta Centrinė valstybinė biblioteka, o dar po šešerių metų čia atkelta Kauno srities biblioteka.

Žmonės šnabždasi, kad rūmus, kurių nesuniokojo nei karas, nei bombardavimai, tebeardo biblioteka. Ilgus metus knygų fondai buvo didinami neatsižvelgiant į tai, kiek gali išlaikyti pastato konstrukcijos. Nuo svorio ėmė trūkinėti ne tik sienos, bet ir perdangos. 1959-aisiais, grįžęs iš Australijos, padėtį bandė gelbėti pastatą projektavęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Tąkart jis kreipėsi į valdžios vyrus, kad dalis knygų būtų perkeltos kitur.

Pastato būklė apgailėtina ir dabar. Visuose trijuose aukštuose sienos sutrūkinėjusios, atsilupusios nuo lietaus ir apimtos pelėsio.

Visgi šįsyk bibliotekos darbuotojai apie verkiančias sienas nepanoro kalbėti. Parodė ir papasakojo tai, kuo labiausiai didžiuojasi – tarpukario architektūros perlus, kuriuos slepia storos sienos, ir saugomus retus leidinius.

Užtepliotos freskos

Pirmiausiai stabtelėjome prie pagrindinio įėjimo, dirstelėjome į skulptoriaus Broniaus Pundziaus bareljefus "Pramonė" ir "Prekyba", o tada pasirėmėme į didžiulį riedulį prieigose.

Granitinis akcentas esą buvo statybos darbų vykdytojo idėja. Jį palaiminimo pastato architektas V.Landsbergis-Žemkalnis, o paklaustas, ką šis reiškia, atkirto, kad riedulys – galutinis taškas jo sumanyme.

"Eime vidun", – plačiai atvėręs duris, ranka mojo ekskursijos vedlys, KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys. Įkandin jam pro plyšį suskubome ir mes.

"Anksčiau čia buvo kitokios durys. Sunkios, metalinės, dažytos, lakuotos", – prisiminė istorikas.

Pastarosios buvo užsakytos architektų biure "Gustav Birch-Lindorens" Stokholme. Senutės durys su kilmės ženklais, anot A.Surblio, niekur nedingo – jos laikomos saugykloje. Kildami laipteliais į pirmąjį aukštą, akis pasukome dešiniau, į pastelinių spalvų piešinį ant sienos. Petro Kalpoko tapytoje freskoje "Darbas" pavaizduotas dantratis, kurį suka pramonę, prekybą ir amatus vaizduojantys augaloti vyrai. Ši freska, kaip ir bareljefai fasade buvo restauruoti daugiau nei prieš trisdešimt metų. Likusieji P.Kalpoko piešiniai ant sienų laukia geresnių laikų. Kol kas tose vietose, kur menininkas pridėjo savo ranką, kabo plakatai, kuriais kiekvienam lankytojui primenama apie užtepliotą istoriją.

Įstabūs vitražai languose

"Vokiečių okupacijos metais ant piešinių buvo užteptas ne vienas dažų sluoksnis. Laimei, prieš tai tinko buvo drėbtelėta ploniau. Todėl atrodo, kad meno kūrinius pavyks išgelbėti", – akimis paglostęs vietas, kur slepiasi freskos "Sielininkai", "Kanklininkas", "Žemės ūkis" ir "Amatai", bibliotekininkas žvilgsnį nuleido į žemę.

Pirmojo aukšto fojė anuomet grindis dengė kilimas, o jo buvimą iki šiol mena likusios nedidelės skylutės, į kurias buvo įgręžti metaliniai laikikliai.

"Laiptų šonuose, ant postamentų, stovėjo dvi masyvios vazos: B.Pundžiaus "Pramonė" ir Liudviko Strolios "Flora", – pastarąją, pasak A.Surblio, prieš kelis metus buvo galima pamatyti Keramikos muziejuje rotušėje. Dabar abi jos saugomos Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus fonduose.

Vokiečių okupacijos metais ant piešinių buvo užteptas ne vienas dažų sluoksnis. Laimei, prieš tai tinko buvo drėbtelėta ploniau.

Lipdami viršun, akimirkai stabtelėjome aikštelėje, jungiančioje pirmo ir antro aukštų laiptus. Ranka perbraukėme turėklus, puoštus art deco stiliaus pjaustiniais, atkeliavusiais iš Jono Vainausko baldų dirbtuvės. Ten pat, anot ekskursijos vedlio, buvo pagaminti ir paties V.Landsbergio-Žemkalnio projektuoti, lietuviško stiliaus baldai. Dalis jų rūmus tebepuošia iki šiol.

Tuomet kilstelėjome akis aukštyn į Stasio Ušinskio vitražą, vaizduojantį jauną statybininką. Kitas, 1937–1938 m. iš tūkstančių stikliukų kurtas paveikslas "Lietuvaitė", įsitaisęs aikštelėje tarp antro ir trečio aukštų.

Nebetaisomas liftas

"Minutėlei stabtelėkite čia ir apsidairykite", – antro aukšto fojė žingsniais matavo A.Surblys.

Tada prisišliejo prie sienos, kuri kadaise glaudė Jono Buračo paveikslą "Lietuvos išėjimas į jūras". Įspūdingo dydžio meno kūrinys – Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų dovana Kaunui pastato atidarymo proga. Dabar šioje vietoje kabo mediniai stendai, pasakojantys žymiausių žurnalistų istorijas.

Pasisukęs dešiniau, A.Surblys paklibino seno lifto kabinos duris.

"Vidun nepateksite, bet pro stiklą galite dirstelėti", – pasislinkęs kiek tolėliau į šoną, istorikas atidengė lentelę ant sienos, kurioje išraityti lifto techniniai duomenys ir priminimas, kad 1938 m. įrenginio kabiną suprojektavo ir gamino AB "Neris", įrengė firma "Siemens-Holske", o lifto detalės atkeliavo iš "Schindler" firmos Lucernoje.

Įrenginys, anot pašnekovo, gerai išsilaikęs, tačiau nebekelia žmonių. Greičiausiai to ir nebedarys, mat reikiama detalė kainuoja tiek pat, kiek visas liftas.

"Susipažinkite, čia – senoji biblioteka", – atvėręs medines duris, knygų kvapą į save traukė A.Surblys. Knygų čia neskaičiavome, tik dirstelėjome į mažas dureles kairėje. Sienoje įmontuotame seife, pasak bibliotekininko, buvo laikomos ne brangenybės ar pinigai, o svarbūs dokumentai. Jų neradome, todėl kilome į trečią aukštą. Prieš tai koridoriuje žvilgtelėjome į oda trauktą pirmininko kėdę, stovėjusią jo kabinete. Antrosios, kuri puošė posėdžių salę, šiuo metu rūmuose nėra.

Reti ir seni leidiniai

Trečiame aukšte sugirgždėjo eglute klotas lakuotas parketas.

Jis čia nekeistas nuo tada, kai buvo pastatyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Batų kulniukai užkliuvo už tų pačių, kaip ir pirmame aukšte, skylučių grindyse.

"Autentiški čia ir šviestuvai. Tiesa, į trečią aukštą jie atkeliavo iš antro", – užvertęs galvą netaisyklingos formos gaubtus skaičiavo vyras, o tada tiesiu taikiniu šovė link dar vienų durų, saugančių senųjų spausdinių ekspoziciją.

Salės lubos – medinės, kesoninės, su dviem reprezentaciniais Bohemijos krištolo sietynais ir puikia akustika. Ne veltui anksčiau čia vyko svarbiausi miesto renginiai. Jie, anot bibliotekininko, tebevyksta ir dabar.

"Įdomi detalė – čia buvo pašarvota Salomėja Nėris ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė", – A.Surblys žodį perdavė kolegei, Senųjų ir retų spaudinių skyriaus darbuotojai Ramunei Dambrauskienei.

Ji pasakojo apie senųjų knygų įrišimo meną, rodė pirmuosius periodinius leidinius, ranka spalvintą pirmąją lietuvišką pasakų knygelę, šilko ir sidabro siūlais siuvinėtą knygą, kurią Kinijoje, per revoliuciją nuo ugnies išgelbėjo žinomas krepšininkas Justinas Lagunavičius, ir inkunabulus – knygas, leidinius, išspausdintus nuo spaudos išradimo XV a. vidurio iki 1501 m. Senųjų spausdinių ekspozicijoje jų yra trys. Vertingiausia ir seniausia – 1482 m. knyga "Martialis", mediniu viršeliu, trauktu ruda oda, originaliais gotikiniais metalo apkaustais ir įspaudais.

"Iš viso Lietuvoje išlikę 483 inkunabulai. Didžiausią kolekciją – 315 vienetų – turi Vilniaus universiteto biblioteka, mokslo akademijos bibliotekoje galima rasti apie 80, o Martyno Mažvydo bibliotekoje – 83 inkunabulus. Mes turime tris ir jais moksleiviams pasakojame knygos istoriją", – užsukti į svečius kvietė R.Dambrauskienė.

Per metus, anot jos, ekspoziciją aplanko iki penkiolikos moksleivių ir studentų grupių. Neretai čia užsuka universitetų dėstytojai.