Galeriją, kurioje gausu skulptūrų, užpildė jaunasis menininkas, skulptorius Domas Mykolas Malinauskas. Jo kūryboje pastebimas artimas ryšys su grubiomis, neapdirbtomis, skulptūroje paprastai nedažnomis medžiagomis – betonu, švinu ir, galiausiai, metalu. Parodos (kuratorė Ugnė Brazelytė, architektė Ūla Žebrauskaitė-Malinauskė, dizainerė Ieva Jackutė) akcentu tampa vienas skaniausių vaikystėje valgytų sausainių – metalinis „Gaidelis“. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis surūdijęs skanėstas ne tik iškeliamas kaip centrinė figūra, bet ir yra jungiamasis simbolis tarp maisto ir meno (atskleisiu paslaptį – mažesnę betoninio gaidelio versiją D. M. Malinauskas pristatė grupinėje parodoje, vykusioje lygiai prieš metus, taip pat „Drobės“ galerijoje).

Iškart po „pasisaldinimo“ gaideliu, keliauju prie betoninių meškiukų – visame pasaulyje atpažįstamų „Haribo“ gaminių, kurie dalijasi vietą su dar keliais kūriniais – „Su defektu“ (2024) ir „Ne guminukas“ (2023). Ši guminukų trejybė kalba apie idealą, deformaciją ir transformaciją. Idealas – valgyti ir nesijausti kaltam, kad valgai daugiau nei kiti, svorio priaugi daugiau nei kiti. Deformacija – justi, kaip keičiasi tavo kūnas, koks alkanesnis tampi, kai susinervini. Transformacija – kai prisipažįsti, turi problemų, tačiau su jomis kovoji nevengdamas kartais nusipirkti guminukų ir suvalgyti. Paralelė tarp statiškos betoninės skulptūros ir persivalgymo kaip vieno iš būdų raminti nervus skverbiasi į apmąstymų zoną.

Po dvasinės transformacijos zonos mus pasitinka kūniškosios transformacijos erdvė – sporto salės kampelis, kuriame pagrindiniais simboliais tampa šakotštanga („Šakoštanga“, 2024) ir kultūristo kūnas („Bodybuilderis“, 2024). Šioje zonoje žiūrovui vėl suteikiama galimybė pažvelgti tiek per juoko, tiek per rimtumo prizmę. Juokas kyla iš ironijos: ar tikrai viskas taip paprasta, kaip atrodo instagrame? Čia galime stebėti draugo sporto salės vizitus ir pasidalytus rezultatus, tačiau lieka neatsakytas klausimas – ar jis tikrai siekia harmonijos, ar grįžęs namo pasiduoda stresui ir persivalgymo ciklui?

Formelės. / Organizatorių nuotr.

„Įgarsinti“ skulptūrą D. M. Malinauskas pasirinko iš skardos pagamintus saldainių popierėlius („Popierėliai“, 2024), kurie taip aidi galerijoje, kad to čižėjimo negali ištverti kelias minutes (nebent aš tokia jautri). Ši instaliacija ne tik papildė ekspoziciją savo paprasta, bet efektinga medžiaga, sukuria stiprų imersyvumo įspūdį ir nepaliauja virpinti žiūrovų tiek emociškai, tiek fiziškai. Dirbdamas jautiesi it maža skruzdelytė tarp didelių popierėlių, sugniuždytas nuolatinio valgymo (ar emocijų, ar maisto – šiuo atveju tai nesvarbu). Net neaptarus likusio darbo laikyčiau šitą parodoje vienu stipriausiu, tiek techninio išpildymo prasme, tiek dėl gebėjimo sutelkti dėmesį į aktualią, universalią, kiekvienam aktualią problemą.

D. M. Malinauskas meistriškai sujungia skulptūros, garso ir konceptualiojo meno elementus, kviesdamas žiūrovą apmąstyti gilius, universalius klausimus apie valgymo kultūrą, emocijas ir kūno sampratą. Kūriniai – nuo metalinio „Gaidelio“ iki betoninių guminukų – subtiliai kalba apie idealus, deformaciją ir asmeninę transformaciją, kartu demaskuodami visuomenės diktuojamus standartus ir emocinius įpročius. Garso instaliacijos su skardos saldainių popierėliais įtraukia jusliškai, versdamos žiūrovą susidurti su nuolatiniu šių temų skleidžiamu „triukšmu“.

Gaidelis. / Organizatorių nuotr.

Ekspozicija suteikė daug erdvės interpretacijai, pasižymėjo aiškia struktūra, kuri išryškino autoriaus kūrybinį braižą ir medžiagų logiką. Vis dėlto parodai kiek pritrūko dinamiškumo. Keli papildomi darbai būtų suteikę ekspozicijai daugiau gyvumo, sustiprinę bendrą parodos įspūdį, bet ir leistų plačiau atskleisti skulptoriaus kūrybinį bagažą, parodydami platesnę jo idėjų ir technikų paletę. Subtili įvairesnių sprendimų dermė būtų atvėrusi platesnių interpretacijų galimybių, papildžiusi bendrą įspūdį.

Paskutinė instaliacija – vežimėlis su kabančiais švininiais saldainiukais („Kažko saldaus“, 2024) – metaforiškai užbaigia kelionę, grąžindama į vaikystę, kurioje formuojami mūsų santykiai su maistu. Išeinant iš galerijos, lieka atviras klausimas: ką pasirenkame įsidėti į savo „vėžimėlį“ – maistą, emocijas ar išmintingus sprendimus? Ši paroda – ne tik apie meną, bet ir apie mus pačius.

Šakoštanga. / Organizatorių nuotr.

Kas? D. M. Malinausko kūrinių paroda „Apžora“.

Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).

Kada? veikia iki gruodžio 7 d.