Gerbėjų minia

„Juk pasakose pelėda – proto simbolis, visi eina prašyti jos patarimo. Iš tiesų, tai vienas mažiausiai intelekto sužalotų paukščių, tačiau jis yra mūsų šalies mokslo sistemos simbolis“, – viename interviu išsakytos gamtos fotografo Mariaus Čepulio mintys liudijo spalvingą ir įdomią jo asmenybę.

Auditorija Žvaigždžių salėje Ąžuolyno bibliotekoje tik darsyk tai patvirtino. Likus keliolikai minučių iki naujausios knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ pristatymo, nuo durų iki scenos driekėsi eilė miestiečių. M. Čepulio autografo naujausio leidinio priešlapyje ir bendros nuotraukos atminčiai lūkuriavo ne tik mažiausieji gamtos mylėtojai, bet ir gerokai vyresni kūrėjo meistrystės gerbėjai. Neliko ne tik laisvų kėdžių, bet ir vietos ant laiptų.

„Ne bėda! Stovėsim!“, – susirinkusieji buvo pasiruošę stovėti tiek, kiek truks M. Čepulio kalbos.

Prieš septynerius metus davęs pažadą antrą knygą-dienoraštį išleisti tada, kai nufotografuos vilką, M. Čepulis savo žodžio laikėsi, tiesa, pirminį planą gerokai viršijo – įamžino ne vieną pilkį, bet septynių vilkų šeimyną.

Rezultatas: septynerių metų darbas virto antrąja knyga – gamtos fotografo dienoraščiu. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Šiandien pristatysiu savo knygą apie metus. Kodėl parašiau ją? Nes neturėjau ką veikti. Kaip parašiau? Gulėdamas sanatorijoje. Per savaitę“, – M. Čepulis juokavo, kad savo paties išgyventas istorijas ir sumedžiotus kadrus jis šiaip ne taip sutalpino į 500 puslapių, kuriuos redaktoriai ir leidėjai negailestingai sumažino perpus. Šiemet į pasaulį paleistoje antroje fotografo dienoraščio dalyje gausu ne tik šmaikščių pasakojimų, netikėtų kadrų, bet ir patarimų, ko nepražiopsoti gamtoje skirtingais metų laikais.

Nuotraukos ir istorijos

Su savo fotoaparatu Marius keliavo po visą Lietuvą. Antai, Vievyje, ne gūdžiame miške, o tvarte, M. Čepulis pričiupo lūšį. Išpjovusi visas ūkiniame pastate buvusias vištas, katinių šeimos plėšrūnė galiausiai pati ten įsikūrė, tačiau po kurio laiko buvo iškrapštyta ir paleista į laisvę. Tiesa, prieš tai dar ir kiek pagydyta, nes vietomis išplikęs kailis leido įtarti, kad ji serga grybeline infekcija. Į gamtos fotografo objektyvą papuolė ir Kelmės rajone, prie Rūdininkų poligono, į rytines pamaldas besirenkančios gervės. Kažkuriuose vandenyse jis sutiko kaklais susipynusius, vandeniu besiiriančius narus. Jie puikuojasi ir ant naujausios knygos viršelio.

Trumpam net nustoju fotografuoti, kad pasigrožėčiau akimirka be jokių kamerų.

„Stebiu paukščius ir negaliu atsigrožėti jų apdaru, laikysena. Jie pamato kažką – ne mane, o tik fotoaparato stiklą, susidomi ir pradeda ratais aplink plaukioti čaksėdami, klykaudami, taškydamiesi. Trumpam net nustoju fotografuoti, kad pasigrožėčiau akimirka be jokių kamerų. Kai jie priplaukę sustojo, kaip man reikėjo, padariau savo mėgstamiausią kadrą. Dabar jis puošia šios knygos viršelį“, – M. Čepulis tęsė pažintinę kelionę gyvūnų pėdsakais.

Antai, kažkur horizonte pagautas stirnų bučinys. Nors iš tiesų viena nuo kitos jos nutolusius per du metrus. Kitoje nuotraukoje – sidabriniai debesys, kuriuos galima pamatyti tik birželio ir liepos mėnesiais. Idėją, kaip nufotografuoti maždaug 80 km aukštyje susidariusius ledo kristalus, M. Čepulis brandino apie penkerius metus. Sulaukęs tinkamos dienos, ramaus vėjo ir savo valties, idėją jis įgyvendino.

„Paprašiau mamos, kad nufotografuotų, bet man pavyko geriau“, – į mistinį vaizdą projektoriuje žvilgsnį smeigė gamtos fotografas.

Nenumatytos situacijos

Kiekviena nuotrauka, anot M. Čepulio, – atskira istorija. Pilvelį išpūtusi sniegena gamtos bičiuliui mena šaltą žiemos dieną, kai, sukaitęs nuo bėgiojimo po mišką, jis krito ir su permirkusiais nuo prakaito drabužiais prišalo prie sniego paklotės. Akis išsprogdinusi rupūžė ir šernų pulkas kaskart pakvimpa kava, kuri susuko pilvą, bet padėjo sumedžioti gerą kadrą.

„Rašydamas pirmą knygą skendau tris kartus. Su antrąją – jau tik du. Reiškia, mokausi plaukti“, – juokavo M. Čepulis.

Tokią pat plačią šypseną jam esą rodė ir pro šalį ėjęs, jo skendimą pelkėje stebėjęs miško raguotis, netikėtai patekęs į fotografo dienoraščio puslapius. Ten pat įsitaisė ir plačiasparnis erelis iš Kuršių Nerijos, kurį sugundė ne šviežia žuvis krepšelyje, bet ant žemės gulėjusio fotografo sėdynė, tuo metu aukščiausias taškas saloje. Kas dar? Skydvėžys netoli Marijampolės labiau panašus į ateivį iš Marso. Svirpliai, kuriuos pozuoti nuotraukai Marius viliojo jų pačių giesmių įrašais. Varlė kūmutė, leidžianti nuostabų garsą, bet sunkiai pastebima ir pagaunama. Melsvasis šliužas, kurio žvilgsniui sunkiai atsispirtų didžiausias kietaširdis. Žaibai, kuriuos įdomu stebėti iš tolo.

Žygiuoja per metus

Knygoje, skirtoje keturioms atžaloms, drauge gaudžiusioms žiogus pievose ir žaibus virš jų, – pasakojimai apie kiekvieną metų laiką ir jo ypatumus.

„Sakykite, kada prasideda pavasaris? – paklausė M. Čepulis ir suraukė kaktą, mažiesiems knygos pristatymo dalyviams ėmus skanduoti kovo pavadinimą. – Pavasaris gamtoje prasideda nuo vasario mėnesio. Tada jaučiami pirmieji ženklai – grįžta paukščiai, vyksta lapių, vilkų vestuvės. Žmonės labai pyksta, kad pirmą vasario dieną juos sveikinu su pavasariu.“

Kasmet dar vasario mėnesį Marius užsuka ten, kur pavasaris jaučiamas labiau nei mieste – į Nemuno deltą. Ten gulbių giesmės kitokios, ten galima pasitikti vieversius, pilkąsias žąsis, pempes. Nujausdamas, kaip smarkiai vaikai laukia vasaros, fotografas žengė į liepą, kai ryškiausiai šviečia jonvabaliai, o ypač poruotis trokštančios patelės. Rugsėjis – elnių mėnuo. O kuris mėnuo priklauso miegapelėms?

Talentas: prikaustyti vaikų dėmesį taip, kaip pavyko gamtos fotografui, retai kam pavyksta. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Norite, papasakosiu, kaip atrodytų jūsų gyvenimas, jei būtumėte miegapelės. Rugsėjį eitumėte į rūsį ir miegotumėte visą žiemą. Jokių Kalėdų, jokių Velykų, nes pabustumėte tik balandžio viduryje. Tada pasisiotumėte ir nueitumėte į medį miegoti 19 val. Likusį laiką lakstytumėte ir daug maitintumėtės, kad dvigubai sustorėtumėte žiemos miegui. Tiesa, per tą laiką turėtumėte prisidaryti daug vaikų ir palikti juos likimo valiai. Vaikai, greičiausiai, nueitų miegoti spalį, nes visi vaikai nenori anksti gulti. Taip?“, – M. Čepulis kreipėsi į jauniausius skaitytojus, nors atsakymą žinojo jam dar nenuskambėjus.

Pasiruoškite invazijai

Dar prieš prasidedant knygos pristatymui trumpam prisėdau prie kelių vaikų. Buvo smalsu sužinoti, varyte varyti ar savu noru į susitikimą su M. Čepuliu jie ėjo.

„Jūs ką, nežinote, kas yra Marius? Mes su mama jo knygą prieš miegą skaitome ir juokiamės“, – uždavusi klausimą antrokui Petrui supratau, kad apsikvailinau. Pradinukui antrino ir šalia įsitaisiusi Elėja. Metais jaunesnė mergaitė žinojo ne tik daugumą gyvūnų iš naujosios knygos, bet ir galėjo plačiau papasakoti apie patį Marių.

„Jis rūpinasi gyvūnais ir kitus moko tą patį daryti“, – nors nemažai žinojo, pirmokei buvo įdomu klausytis šia tema kalbančio fotografo. Baigdamas susitikimą, biologinės įvairovės išsaugojimu užsiimantis M. Čepulis trumpai papasakojo, kas mūsų laukia ateityje. Eglės esą užlips ant pušų ir galiausiai iškeliaus į Šiaurę. Jų vietą užims plačialapių lapuočių miškai. Pievose skinsime ne lauko gėles, o paprastąsias rykštenes. Beje, tose pačiose pievose dar labiau knibždės vapsvavorių, kuriuos 1996 m. Mariaus mokytojas buvo matęs tik Vokietijoje. Džiaugsimės aptikę savą boružėlę, nes karaliaus azijinės. Sveikinsime lietuvišką šliužą, o invazinį daržų baubą vaišinsime mirtina alaus puta.

„Beje, Kaunas buvo pirmasis miestas, kuriame atsirado rudasis šliužas. Šiandien jų turime visą galybę. Laimei, gamta pradėjo pati su šliužais kovoti. Juos ėda ežiukai, lesa strazdai“, – M. Čepulis atkreipė dėmesį, kad Kauną pasirinko ir daugiau invazinių gyvių. Šiame mieste pirmą kartą pastebėta moliniai kininių ąsotvapsvių lizdai ir papūga.

„Prieš 30 metų, kai pradėjau domėtis ornitologija, buvo 300 rūšių paukščių. Šiandien jų turime 407“, – M. Čepulis atkreipė dėmesį, kad į šalį veržiantis naujoms rūšims, kitos – nyksta.

Vis rečiau galima sutikti juodgalves kiauliukes, baltabruvius nykštukus ir kitus paukščius.