Kaune vyksiančiame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA duetas neruoš prie jūsų DNR derančių pusryčių, bet pakvies karštų diskusijų už ir prieš dirbtinį intelektą mene.

„Radikaliai priešingų nuomonių susikirtimo taške vyksta įdomiausių dalykų“, – neabejoja kūrėjai, kurie taip pat yra akademikai, rašytojai, kuratoriai. Kaune, Laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje, juodu pristatys ir sudėtingas temas, tarp kurių – genų redagavimas, narpliojančią parodą „Menas po dirbtinio intelekto“. Daugiau apie santykių su DI spektrą ir perspektyvas – pokalbis su Z. Cerpina (Z. C.) ir S. Stenslie (S. S.).

– Paroda festivalyje IPMA, o ir paskaita, kurią skaitysite, bus glaudžiai susiję su naujausio jūsų leidžiamo žurnalo EEA numerio turiniu. Būtinai patyrinėsime jį atidžiau, bet pirmiausia įdomu išgirsti, kodėl tokie užsiėmę žmonės, be visų savo veiklų, nusprendė dar ir leisti žurnalą? Juk tai nemažai darbo.

S. S.: Nemažai, bet jei palygintumėte su knygų rašymu ir leidyba, žurnalai – tikrai ne toks ilgas procesas. Sakyčiau, tai puikus būdas greitai publikuoti savo idėjas. Greitis čia svarbu, nes jau žurnalo pavadinime yra žodžiai „eksperimentinis“ ir „kylantis“, – tai suponuoja šviežumą. Tyrinėjame šiandienes meno tendencijas, ieškome būdų jose naviguoti, taigi negalime delsti. Žurnalą rengti smagu. Daug iliustracijų, efektingas dizainas – tikrai ne taip nuobodu kaip knygos. Tiesa, patys EEA finansuojame patys, su nedidele pagalba iš Trondheimo elektroninių menų centro.

Z. C.: Tikra tiesa, esame užtrukę ir šešerius metus rengdami knygą, o turint omenyje, kaip greitai vystosi DI, tiek laiko neturime. Kalbant apie EEA, jo idėja gimė keliaujant, dalyvaujant konferencijose ir susipažįstant su daug įdomių žmonių, iš kurių galima išgirsti netikėtų, iki šiol kitur žiniasklaidoje neaprašytų dalykų. Taigi stengiamės užpildyti šią nišą.

Zanė Cerpina / Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiuolaikiniame pasaulyje vis rečiau sutiksi vienos labai siauros srities specialistą, ir tam yra daugybė priežasčių. Kokios jūsiškės?

S. S.: Esu laimingas – mano aistra yra ir mano darbas, ir hobis. Nuolatinis darbalaikis! Manau, tai gerai. Kalbant apie menininkus ir šiuolaikinį pasaulį, tik nedaugelis gali išgyventi vien iš meno. Didžioji dalis mano kolegų užsiima tikrai įvairiomis veiklomis, neretai tai laikini projektai, taigi niekada nesi tikras, ką atneš rytojus.

Z. C.: Iš tiesų sunku deramai atskirti visas veiklas. Juk, pavyzdžiui, kuratorystė tam tikra prasme yra meninės išraiškos priemonė.

S. S.: Pritariu, būdamas kuratoriumi tu irgi esi menininkas. Neretai, kai menininkai kviečiami į parodą, garsiausias vardas neretai būna jos kuratorius. Mums, kaip kuratoriams, įdomesnė socialinė plastika nei atskiri kūriniai. Taigi kuratoriaus vaidmuo išties įdomus.

Technologiją apkaltinti labai paprasta – daug paprasčiau nei kitą žmogų, o gal ir patį save.

– Užsiminkite, ko tikėtis einant į jūsų parodą „Menas po dirbtinio intelekto“ Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje. Tai bus kūrinių ar idėjų paroda?

S. S.: Joje būtent ir pristatysime naujausiame EEA mūsų pakalbintų ir savo kūryba pasidalijusių menininkų darbus, kuriuos lydės jų minčių citatos. Tai bus įtrauki ir labai vizuali įvairių darbo ir DI santykio interpretacijų manifestacija, kuri kalbės ir apie transformuojančius pokyčius. Parodą padalijome temomis – „Dirbtinis Intelektas nėra įgimtas“ atskleis, kaip DI iškraipo įprastas paradigmas, temoje „Menas už mirtingumo ribų“ svarstoma, ar menininko kūryba gali būti tęsiama jam mirus, „Genetinė menininkystė“ – apie santykį tarp DI ir genų redagavimo, „Tylūs naratyvai“ – apie tai, kaip DI gali padėti geriau papasakoti ypač sudėtingas istorijas.

– Jūsų IPMA renginius iliustruoja prieš DI protestuojančios samių tautos atstovės Johannos Andersson fotografija. Skaičiau jūsų parengtą pokalbį su ja – samiai pyksta, kad DI naudoja jų (o ir kitų tautų) tradicinę kultūrą, o technologijas kuriančios kompanijos už tai niekaip neatsiskaito. Mano klausimas kiek platesnis – ar galima DI kaltinti tokiais jau seniai apibrėžtais dalykais kaip kultūrinė apropriacija ar plagijavimas? Argi tik DI atsakingas dėl to, kad šių iššūkių iki šiol nesugebėjome išspręsti?

Z. C.: Žinoma, DI ir apskritai technologiją apkaltinti labai paprasta – daug paprasčiau nei kitą žmogų, o gal ir patį save. Žinoma, konferencijose, kuriose aptariamas DI, visuomet skiriama daug dėmesio etikai, moralei ir teisei, – šie klausimai išties labai aktualūs.

S. S.: Taip, fotografiją naudojame ir EEA viršelyje, ji tikrai efektinga. J. Andersson rankose laiko plakatą, kuriame užrašyta „DI is not Indigenous“ („Dirbtinis intelektas nėra įgimtas“), o šį sakinį galima interpretuoti įvairiai. Iš esmės taip, dirbtinis Intelektas nėra prigimtinis dalykas. Jis nėra čiabuvis, kitaip tariant. Čia prisiminkime, kad vadinamasis machine learning, arba kompiuterio mokymas, yra netiesioginis problemos sprendimas, o tik mokymasis, kaip pritaikyti daugelio panašių problemų sprendimus. Taigi klausimas, ar tai iš tiesų yra intelektas. Kartu DI – jokia naujiena, stebiu jo raidą pastaruosius kelis dešimtmečius. Tiesiog kelios puikios priemonės pastaruoju metu atkreipė į jį visų dėmesį – kalbu apie DI generuojamus vizualus ir tekstus. „ChatGPT“ juk iš esmės yra tik labai, labai ištobulinta „Word“ programa! Apie tai pamąstę jau galime imti diskutuoti, kas kam yra įgimta ir kas čia senbuvis... Juk kas šiame pasaulyje apskritai įgimta ir kas yra tikrieji šio pasaulio čiabuviai?

Stahlas Stenslie / Asmeninio archyvo nuotr.

– Zane, EEA skaičiau jūsų parengtą pokalbį su regėjimo negalią turinčiu tapytoju. Pirštais tapantis menininkas dirbtinį intelektą kaltina, kad šis sužlugdė jo karjerą. Žinoma, ši situacija itin jautri, bet ji kartu ir iliustruoja mūsų jau aptartą situaciją, kai tik iš meno išgyventi praktiškai nebeįmanoma, todėl ypač svarbu diversifikuoti veiklą.

S. S.: Išties, jei užsiimi tokia gana tradicine meno forma, dirbtinis intelektas gali tave pakeisti. Tačiau man tai vienas žaviausių DI aspektų – jis kelia iššūkį tam, kuo užsiimi, ir priemonėms, kuriomis tai darai.

– Savo paskaitoje Kaune pristatysite viena kitai prieštaraujančias nuomones apie DI panaudojimą mene. Juoda ir balta, kairė ir dešinė. Kodėl jums svarbu pristatyti prieštaringas įžvalgas?

Z. C.: Visų pirma todėl, kad nuomonės apie DI tokios ir yra – arba juoda, arba balta. Arba už, arba prieš. Retokai tenka aptikti įdomių kritinių diskusijų. Tačiau jei itin pozityviai šiais klausimais nusiteikę individai bursis sau, o visiški skeptikai – sau, bus sudėtinga prisikasti iki esmės ir iš tiesų suvokti, kur einame.

S. S.: Būtent radikaliai priešingų nuomonių susikirtimo taške vyksta įdomiausių dalykų. Galiu išduoti, kad paskaita savo prigimtimi bus išties performatyvi. Mums, beje, itin svarbi bus ir publikos nuomonė.

– Kaip pasiskirstote vaidmenimis? Ar tai kaip tradiciniai debatai, kur turi ginti vieną pusę, nors asmeniškai nebūtinai sutinki su jos tiesomis? Galbūt ir „už kadro“ pasiginčijate, gerai tas dirbtinis intelektas, ar blogai?

S. S.: Zanė yra už, aš esu prieš, ar teisingai (juokiasi)? Na, iš esmės mes kažkur per vidurį, bet paskaitoje stengiamės parodyti kuo platesnį nuomonių spektrą. Tokie atradimai sukelia įvairių minčių. Asmeniškai sutinku, kad čia yra nuostabių dalykų, bet yra ir daug tamsos. Tai tikrai nėra tik juoda ir balta. Tačiau kas tas „tai“? Ar galime taip paprastai apibrėžti DI? Tikrai ne, bet smagu vykstant debatams paieškoti kuo įvairesnių apibrėžimų.

– Pakalbėkime apie DI naudojimą mene. Kokios jūsų, kaip kūrėjų, patirtys šiuo klausimu?

Z. C.: Iš tiesų būna visko: ir nusivylimų, ir nuostabių patirčių. Daug galimybių, bet ir nemažai labai keistų iššūkių! Girdėjau apie naują „ChatGPT“ tyrimą – jis rodo, kad ši priemonė neprotingėja, nes vos tik ima naudoti ne tik žmonių, bet ir DI sukurtus tekstus, patenkame į naują dar netyrinėtą teritoriją. Tai lyg priemonės mutacija, kokių ateityje matysime vis daugiau.

S. S.: Pagrindinį debatų klausimą jau šiek tiek palietėme – ar DI pakeis kūrėjus? Kalbant apskritai, nepakeis, bet kai kurie menininkai neteks darbo. Arba, pavyzdžiui, jūsų, žurnalistės, darbą, dirbs panašus į jus žmogus, naudojantis DI. Taigi geidžiamiausias darbas netrukus bus užklausų inžinieriaus. Jau dabar nemaža tokių specialistų paklausa, bet po kelerių metų jų rengimas taps svarbia švietimo sistemos dalimi. Juk jei negali parašyti geros užklausos, tikrai negausi gero, naudingo, įdomaus rezultato.

Man tai vienas žaviausių DI aspektų – jis kelia iššūkį tam, kuo užsiimi, ir priemonėms,  kuriomis tai darai.

– Arba, jei tavo užduočiai įvykdyti pakanka vidutiniškos užklausos, galbūt problema – ne DI gebėjimai, o tavo suformuluota užduotis? Čia turiu galvoje dėstytojus, kurie skundžiasi, kad kursinius darbus rašo jau ne patys studentai.

Z. C.: Šią vasarą skaitėme paskaitas jaunimui ir vaikams – pasakojome apie DI mene, patarėme, kaip išreiškiant save naudoti naujas priemones. Buvo labai įdomu, diskutavome ir su tėvais, mokytojais, kaip DI gali pakeisti švietimo sistemą. Svarbu, ar mokytojai taip pat noriai naudoja DI suteikiamas galimybes, kaip jų mokiniai. Maloniai nustebau, bet tikrai nemažai sutiktų švietimo sistemos atstovų suvokia iššūkio mastą ir noriai gilinasi. Mokymasis dirbti su naujausiomis technologijomis turėtų būti integrali pamokų tvarkaraščio dalis. Pavyzdžiui, kaip padaryti, kad „ChatGPT“ žinomo poeto stiliumi parašytų naują eilėraštį? Šią užduotį įveikti įdomu ir mokytojui, ir mokiniui. Patikėkite, tai nelengva. Pirmieji rezultatai tikrai nebus tokie, kokių tikitės. Darbo reikės įdėti daug, bet įgudus DI gali tapti išties naudingu asistentu, mokymosi draugu.

S. S.: Su „ChatGPT“ irgi galima išmokti gerai rašyti, ir, tikiu, daug greičiau nei tradiciniais būdais.

Z. C.: Žinoma, pirmiausia reikia turėti apie ką rašyti. Reikia unikalios idėjos, kad būtų prasminga skirti daug laiko kūrybai, pasitelkus DI ar be jo.

Kas? Paskaita "DIRBTINIO INTELEKTO VAIDMUO MENO SRITYJE: VIZIJŲ SUSIDŪRIMAS".

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus auditorijoje.

Kada? spalio 7 d. 16 val.