Vienareikšmiškos nuomonės nėra

Oreivystės specialisto S. Rice'o teigimu, žmonės neigiamai reaguoja į užuominas apie bepiločius lėktuvus dėl dar vienos priežasties: jie suvokia, kad, sutrikus traukinio arba automobilio autopiloto sistemai, nebūtinai įvyks katastrofa, tačiau, jei nustos veikti nepilotuojamo lėktuvo valdymo sistema, jis nukris. Taip pat svarbu tai, kad dažnas žmogus vien nuo minties, kad teks skristi lėktuvu, patiria stresą. Kelionė traukiniu ar automobiliu streso paprastai nesukelia.

Pasak S. Rice'o, jokiam autopilotui nebūtų pavykę nutupdyti lėktuvo ant Hadsono upės, kita vertus, kompiuteriai neturi psichologinių problemų, nepatiria emocinių sunkumų, nebūna išsekę ir nepriima netinkamų sprendimų, kurie tam tikrais atvejais gali būti lemtingi.

„Kompiuteriai daro tai, kas užprogramuota, – sako specialistas. – Beveik neabejoju, kad ilgainiui bepiločiai lėktuvai bus saugesni už pilotuojamus.“ Jis priduria, kad, jei „Germanwings“ lėktuvo, kurį praėjusiais metais vokiečių pilotas tyčia pražudė Prancūzijos Alpėse, kontrolę butų buvę įmanoma perimti nuotoliniu būdu, katastrofos būtų išvengta. Specialisto teigimu, lėktuvas leidosi apie 10 minučių, ir jų tikriausiai būtų užtekę oro eismo kontrolei perimti iš piloto orlaivio valdymą ir nukreipti jį į artimiausią oro uostą.

Tačiau su šia nuomone sutinka ne visi. Amerikietis mokslininkas Michaelas Clamannas įsitikinęs, kad bepiločio ir pilotuojamo orlaivio saugumo lygis maždaug toks pat: „Tiesa, yra buvę atvejų, kai lėktuvą pilotas pražudo tyčia (arba padarydamas šiurkščių klaidų), tačiau yra ir tokių pavyzdžių, kai nelaimių išvengta pasitelkiant kūrybišką problemų sprendimo būdą. [...] Kai kurias sudėtingas problemas gali būti sunku nustatyti nuotoliniu būdu, neturint tiesioginės prieigos prie visų orlaivio sistemų.“

Jo tvirtinimu, valdyti lėktuvą esant ant žemės tikrai nebus lengva. T. Robinsono įsitikinimu, žengiant bepiločių keleivinių lėktuvų eros link, viską reikėtų daryti laipsniškai. Pirmiausia būtų galima sumažinti įgulos narių skaičių, lėktuvo valdymo funkciją pavedant vienam pilotui, o ne dviem, kaip dabar įprasta. Prieš porą dešimtmečių lėktuvą pilotuodavo net trys pilotai.

Išpuolių prevencija

Net jei pavyktų įgyvendinti šį sumanymą, vienas aspektas vis tiek keltų nerimą: kas būtų, jei bepilotį lėktuvą užgrobtų? Pasak T. Robinsono, ant žemės veikiančiame valdymo centre veikiausiai turėtų būti įdiegta karinio lygmens kibernetinio saugumo sistema. Kitų specialistų nuomone, siekiant užtikrinti išpuolių prevenciją, o esant reikalui ir „išgelbėti“ orlaivį nuo užgrobėjų, reikėtų pasirūpinti ne tik sistemų apsaugos, bet ir atkūrimo priemonėmis. Orlaivio sistemos taip pat turėtų gebėti reaguoti į neįprastas komandas, pavyzdžiui, į nurodymą padidinti greitį ir „nerti“ į miesto centrą. Tokią neįprastą komandą, kad ji būtų vykdoma, turėtų patvirtinti ant žemės esančio valdymo centro pareigūnas.

Taigi visai realu, kad po poros dešimtmečių skrydžiu galėsime mėgautis sėdėdami vietose, kurios kažkada buvo skirtos pilotams, apibendrina K. Moskvitch. Tačiau kol kas, pasak jos, džiaukimės skraidinami pilotų ir būkime tikri, kad vaizdas pro jų ir pro mūsų langus – toks pat, tik vietos jų geresnės.