Vilniaus miestą užpuolė skruzdės. Ar verta jų bijoti? Ir ką su jomis daryti? Pokalbis – su gamtininku Almantu Kulbiu.

– Sakykite, gamtininke, ar verta jų bijoti, ar čia kasmet pasikartojantis reiškinys?

– Bijoti tikrai neverta. Toks reiškinys kaip skruzdėlių vestuvės, taip galima pavadinti, būna kiekvienais metais ir panašiu metu, liepos mėnesį, ir gali tęstis apie mėnesį, iki rugpjūčio pradžios.

– Ar verta sunerimti, ar verta jų bijoti? Galbūt kažkaip saugotis jų? Ar jos gali mums kažką padaryti?

– Tikrai ne. Skruzdėles iš skruzdėlynų, patinėliai ir patelės, šiuo metu būna sparnuoti, pakyla, skrenda, gali nukeliauti nemažą atstumą. Tai reikalinga tam, kad galėtų pasikeisti genetine medžiaga su, tarkime, gretimo skruzdėlyno skruzdėlėmis. Tada patinų gyvenimas trumpas, jie tiesiog išnyksta, žūva, jie nebereikalingi. O patelės praranda sparnelius ir ima ieškoti kažkur, tam tikrose vietose naujų skruzdėlynų vietų, o tos vietos gali būti, pavyzdžiui, grindinio plytelės, rieduliai. Turbūt visiems teko matyti, pakėlus riedulį, ten gyvenančias skruzdėles. Dažniausios yra lasius camponotus genties skruzdėlės. Jos būna stambesnės, todėl lengviau pastebimos. Ir didžiausia Lietuvos skruzdėlė su sparneliais gali būti beveik 2 cm. Kartais žmonės net pagalvoja, kas tai per gyvūnas. Na, ir įdomu tai, kad skruzdėlės priskiriamos plėviasparniams vabzdžiams. Jos yra giminaitės bitėms, tačiau skruzdėlynuose, atrodo, nėra jokio panašumo. Kai jos su sparnais, galime tikrai pamatyti, kad tam tikras panašumas yra – turi sparnelius, plėviškus sparnelius. Na ir, aišku, tik negelia, o tik skruzdžių rūgštimis mus gali pažeisti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dažnas reiškinys, kaip minėjote, tos skruzdžių vestuvės mieste?

Ir nežinau, kas turėtų būti, kad jos žmogui padarytų kažką blogo, nebent imtume į rankas, sėstume ant skruzdėlyno. Bet iš tikrųjų bijoti, baimintis, naikinti, kai nėra reikalo, tikrai nedera.

– Mokslininkai yra nustatę, kad skruzdėlės ne rūšių skaičiumi, bet individų skaičiumi yra dažniausias pasaulio gyvūnas. Ir savo biomase, jeigu jas visas būtų galimybė pasverti, tai jos tikriausiai už visus žinduolius Žemėje svertų daugiau. Taigi iš tikrųjų mes jų galime rasti visur, todėl miestas taip pat yra ta aplinka, kur skruzdėlės puikiai jaučiasi. Ir bet kuris želdynas, pieva, netgi tokios vietos kaip grindinys ar mažiau apleista vieta – puiki terpė skruzdėlėms gyventi.

– Ar žmonėms verta jų bijoti? Jos netgi skraido, šiek tiek pakyla virš žemės.

– Teko girdėti tokių istorijų, kad kažkam yra įlindę į ausį, į nosį, bet iš tikrųjų tai labai reti atvejai. Ir nežinau, kas turėtų būti, kad jos žmogui padarytų kažką blogo, nebent imtume į rankas, sėstume ant skruzdėlyno. Bet iš tikrųjų bijoti, baimintis, naikinti, kai nėra reikalo, tikrai nedera. Kartais skruzdėlės tampa nepageidautinos ir įsikuria tokiose vietose kaip privačių namų terasose, netgi gėlių vazonuose. Teko tokį atvejį matyti, kai apsigyveno kapuose, prie paminklo. Tada žmonės bando jas pašalinti iš tų vietų.

– Ar tam turi įtakos kažkokie orai? Galbūt kai pašviečia saulė, kai būna karštesnės dienos, galbūt po lietaus jos išlenda masiškai?

– Iš tikrųjų skruzdėlės skrenda šiltu oru. Joms šaltis ir lietus nėra gera aplinka daugintis, todėl šiltos, karštos dienos yra puiki aplinka skruzdžių vestuvėms.

– Jeigu, pavyzdžiui, autobusų stotelėje laukiame autobuso ir ant grindinio, po mūsų kojomis, daugybė skruzdžių. Verta nuo jų trauktis, ar jos mieste nieko mums nepadarys?

– Turbūt peržengti ir duoti joms ramybę.

– Čia nėra ta rūšis, kuri gali mus kažkaip pažymėti, gali sužaloti?

– Ne, tokių žmogaus sveikatai, gyvybei pavojingų skruzdžių Lietuvoje nėra. Iš viso Lietuvoje gyvena nedaug skruzdžių rūšių – apie 40. Ir dar įdomu, kad vis dar galima tyrinėti ir rasti naujų skruzdėlių rūšių Lietuvoje.