Priežodis sako: „Mėnuliui augant, žirnis taip nori dygti, kad ant būgno padėtas, šokteli aukštyn“. Dabar mėnulis kaip tik betampąs priešpilniu, o dienos ilgumas – 15 su puse valandų. Pasak kaimo senolių, visai tinkamas laikas žirnius sėti.

Žirniai senovėje – vienas svarbiausių lietuviškų valgių komponentų. Aukštaitijoje mėgstami žirniniai blynai – tiesiai nuo keptuvės su kopūstieniu dažiniu. Ir žirnienė „zacirka“ labai skani. Dzūkai pasikepdavo žirninių bandų, jas valgydavo užpylę spirgučiais. O žemaičiai žirninius kleckus valgo su rūgščiu pienu. Žirniai, sugrūsti su bulvėmis, – žemaitiškoji kiunkė. Tik per gavėnią žirninis maistas pabosdavo, tada sakoma: „Nusigriso kaip žirniniai blynai“. Taigi reikia žirnių atsargų podėliuose turėti!

Štai todėl žirnių sėja būdavo apgaubta didele atida; čia gausu visokių tikėjimų bei maginių atodairų. Tiesa, kiek skirtingų įvairiose vietovėse: nelygu dirva ar pasėlių rūšys. Darbą pradėdavo, žinia, ne sekmadienį ar atlaidų dieną. O štai penktadienis – tinkama diena, nes pasninkaujančios ir kirmėlės. Apskritai reikia vengti sėjai tos dienos, kurios pavadinimo viduryje būtų raidė „r“, kaip žodyje „kirmėlė“.

Dar manoma, kad žirnius gerai sėti tą savaitės dieną, kurią rudenį pirmą kartą pasnigo arba kurią dieną nuaidėjo pirmasis griaustinis. Tada pasėliai neabejotinai bus „laimūs“ – gausiai užderės, o žirniai prinoks gerai suverdantys.

Aukštaitijoje manoma, kad turgaus dieną pasėti žirniai uždera taip, kad jų derliaus pilnai užtenka šeimynai ir dar lieka parduoti. Savaitės pradžioje pasėjus, virkščios būna ankštingos. Kiekvienais metais laikantis tos pačios savaitės dienos, rūšis neišsigimstanti, baltieji žirniai neišvirsta rudaisiais. O yra jų visokių: be paminėtųjų, dar ir rainieji, pilkieji, valakiški, cukravotieji, greičiukai, skubučiai ir dar kitokie...

Teisingai parinkti savaitės dieną sėjai – toli gražu dar ne viskas. Jau buvo paminėta tinkama mėnulio fazė, bet būtina ir į debesis pasižvalgyti, ir iš kur pučia vėjas. Kartų patirtis sako, kad pietų vėjas esąs derlingesnis, o šiaurės vėjui pučiant pasėti žirniai nekirmija, tačiau ir ilgai nesuverda. Geras patarimas toks: pradėjus sėją, berti tris saujas žirnių į pietų pusę. Dangus sėjos metu turėtų būti „garbiniuotas“ – nuvilnijęs debesų bangelėmis, panašiomis į virkščias.

Dar daug esama senoviškų patarimų, ko reikėtų papildomai laikytis, kad žirniai būtų apsaugoti nuo kirmijimo. Tai štai: darbą pradėti ankstų rytą, saulei netekėjus. Pusryčiams suvalgyti kiaulės koją – joje daug kauliukų, tiek bus ir žirniukų ankštyse. Bet jei einant į lauką, po kojomis pasipainiotų kiaulė, teks grįžti namo. Antraip visas darbas prapuls – atiteks kirmėlėms. Nebent sėjėjas tuoj pat apsivilktų išvirkščiais kailiniais. Arba nubiržytų lauką su šiaudais, likusiais nuo kiaulės svilinimo.

Nuo kirminų gali gelbėti ir sėklos apibarstymas pelenais, bet tai reikia padaryti būtinai penktadienį. Sėjant nei sėjėjui, nei biržytojui negalima kramtyti žirnių, nes tada juos griauš ir kirmėlės. Taip pat tarpusavyje nesikalbėti. Į sėtuvę pravartu įsidėti kiaušinį, tai ir žirniai užaugs stambesni.

Jauno mėnulio fazėje pasėti žirniai gerai dygsta, tačiau labai žydi ir nemezga ankščių iki rudens. Geriau lukterti priešpilnio – ir ankščių daug, ir pilnutėlės. Jeigu pasitaikytų kurioje rasti devynis žirnius, galima smagių pokštų prikrėsti. Įmesi tokią kaimynui į vežimą – tas važiuodamas apvirs; įmesi kam nors į lovą – miegantis iškris. Čia jau dvelkteli tikėjimu stebuklinga žirnių galia. Skaičius devyni ją ypatingai sustiprinąs.

Sakmės pasakoja, kad žirniauti labai mėgsta raganos, mat žirnių žiedai suteikia joms aiškiaregystės gebėjimą. Į lauką jos skrendančios apsižergusios ne šluotą, bet avilį. Žirniauti ateinanti ir gyvačių karalienė, pasivertusi nirtulingu eržilu. Visą lauką nuniokojanti! Turbūt iš čia ir tikėjimas, kad į žirnieną iš ežero per ryto rasą iššliaužia pasimaitinti unguriai. Sakoma, tada bereikia tas šliužes pabarstyti smėliu, ir pasisotinę unguriai nebegalės sugrįžti ežeran. Dar esama tokio įdomaus papročio: kai lekia bičių spiečius, tariamai jį galima sustabdyti beriant žirninius miltus.

Kur dar praverčia žirniai? Ogi už didelius prasižengimus vaikus senojoje mokyklėlėje klupdydavo kampe ant kietų žirnių. Tada ir ašaros byra „kaip žirniai“... Geras šeimininkas žirnių pasėdavo ir prie kelio, – tegu pasiraško pakeleiviai. Nors patarlė apie varguolį sako: „Gyvena kaip žirnis prie kelio – kas eina, tas ir raško“. O ką reiškia pasakymas: „Visą naktį žirnius srėbė“? – Nagi miegodamas knarkė… Dar toks smagus šeimos apibūdinimas – moteriškė sako: „Ašiai pati kaip guba, mano vyras kaip pupa, man vaikelių kaip žirnelių po kiemelį rieda“.

Apskritai žirnio pilna visose kalbų temose: „Sutaria kaip žirniai ankštyje“, „Limpa kaip žirniai prie sienos“; „Kalba kaip žirnius beria“; „Lenda kaip kiaulė į žirnius“; „Nori žirnių – lipk ant girnų“. „Žirnių prisivalgęs, akmenų antį prisikrovęs, – kalbėk su juo“.

Ir mįslėse žirnį rasime, tarkime: „Dviem žirniais visą lauką apsėja. Kas? – Akys“; „Ažu žirnį mažesnis, ažu šunį piktesnis. Kas? – Pipiras“; „Pilnas rėtis baltų žirnių, vidury – kepalas. Kas? – Žvaigždės ir mėnulis danguje“. Mėnuliu kalbą apie žirnių sėją pradėjus, juo dera ir  užbaigti...